Kaip norėtųsi, kad kai kurie žinomi žmonės iš savo nusivylimo kančių vaduotųsi geriau jau taip, nei drabstydamiesi purvais viešojoje erdvėje.

Į kokius kosmosus reikia būti išskridus, kad savo buvusį vyrą ir vaikų tėvą viešai apkaltintum esant ne tos lytinės orientacijos?! Ir kad kalbėtum apie pimpas, orgazmą, kai tai perskaitys beveik suaugę tavo vaikai...

Kokia neapykanta turi būti užtvindžiusi smegenis, kad scenos meno kūrėjai visą savo kūrybinį potencialą sudėtų į tarpusavio niautynes?!

Klystume manydami, kad didžiausios aistros purto besiskiriančius mylimuosius. Kai darbe skiriasi kūrybos žmonės, oho, kokie įtūžio purslai tykšta! Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovo ir garsaus režisieriaus, atleisto iš teatro meno vadovų pareigų, konfliktas virto viešu apatinių skalbimu. Užuot supažindinus su naujais kūrybiniais projektais, žiūrovai maitinami asmeninio konflikto pikanterijomis, o teatro vardas valkiojamas kaip grindų šluostė.

Kariniu poligonu tapo ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Konkursą pralaimėjęs buvęs vadovas, siekiantis bet kokia kaina išlikti valdžioje, į savo fronto liniją telkia ne tik kolektyvą, bet ir įkaitais paimtus žiūrovus. Gedulingi maršai ir laidotuvių vainikai prieš spektaklius – naujųjų laikų teatro žanras?

Kokia neapykanta turi būti užtvindžiusi smegenis, kad scenos meno kūrėjai visą savo kūrybinį potencialą sudėtų į tarpusavio niautynes?! Toks nekultūringas kultūros žmonių santykių aiškinimasis mums, žiūrovams, – koktus. O jums, ponai teatralai? Verčiau jau sušerkite savo pyktį surikatoms, nei taškykitės juo viešojoje erdvėje. Tarakonų zoologijos sodas nepagailės.