Ir nors Ufos suvirintojų mokyklos auklėtinio bei gydomojo vandens išradėjo Viktoro kompetencijos kelia ironiją, tam tikros tiesos čia vis dėlto esama. Nes "tūpas žurnalystas" – tokia pat dažna aplinkybė, kaip cezūra K.Donelaičio hegzametre. Dabar "žurnalystai" yra ir tinklaraštininkai, nuomonės formuotojai bei šiaip visokie feisbuko pašlemėkai.

"Tūpas žurnalystas" turi aibę tam tikrų požymių. Jis įsitikinęs – lietuvių kalbos gramatika sugalvota 1547-aisiais, todėl yra atgyvena. Savo padrikose rašliavose jis mielai keverzoja "vidurį" vietoj "viduryje", kablelius deda pagal namudines sintaksės taisykles, neskiria "senai" nuo "seniai", žodžio "kuras" nuo "degalai". Kadangi neadekvatus žodžių vartojimas baigiasi atitrūkimu nuo reikšmių, painiojamos ir šios. "Tūpas žurnalystas" neskiria Seimo nuo vyriausybės, kalėjimo nuo izoliatoriaus, o pašnekovų pavardes rašo be pirmųjų vardo raidžių. Todėl skaitytojus vis labiau painioja antraštės à la "Landsbergis išskrido į JAV". Čia kuris Landsbergis – dievas tėvas, sūnus ar šventoji dvasia?

"Tūpas žurnalystas" būtinai išleis knygiūkštę apie nieką, bet prieš tai dar viešai pasigirs: "Taip taip,  premjere, mes apie jus rašome knygą."

Imdamas interviu "tūpas žurnalystas" visada pateiks klausimus, ilgesnius už pašnekovo atsakymus, nuolat vartos asmeninį įvardį "aš", tekste prirašys įterpinių – "šypsosi", "kvatojasi", "pirstelėjo", "ačiū už pokalbį".

Nuklystama ir į visiškų kliedesių palatas. Štai didžiausiuose portaluose skaitome: "vyras nukentėjusiajai su koja spyrė į galvą"; "pirmagimio laukiančiam broliui – 4 stadijos vėžys"; "pardavėja įmušė alaus butelį į kasą"; "turtingose pasaulio šalyse sparčiai mažėja spermatozoidų"; "nužudytoji kreipėsi į policiją, bet pabrėžė, kad grasinimai nekėlė pavojaus jos gyvybei".

Tikri šiuolaikinės raštijos paminklai pagrindinės galūnės atrofijai.

P.S. O kaip pavadinti įprotį skaityti per radiją naujienas iš laikraščio ir jas pateikti kaip savo?