Šios dienos pažers ne vien pagiriamųjų žodžių, bet ir kaltinimų: kalba esą darkoma, susinama, jaunimas – neraštingas ir pan. Nieko naujo šiame pasaulyje. Skundai, kad naujoji karta prasčiau kalba ir rašo, labiau susiję ne su pačia kalba, o su įsitikinimu, kad praeitis buvo geresnė. Taip buvo ir prieš 100 metų, ir seniau.

Skundai, kad naujoji karta prasčiau kalba ir rašo, labiau susiję ne su pačia kalba, o su įsitikinimu, kad praeitis buvo geresnė. Taip buvo ir prieš 100 metų, ir seniau.

Kalba gyva ne auksiniais apvadais įrėmintame rankraštyje, o kalbėtojuose. Ji kinta su laiku, auga su visuomene. Niekas nebesistebi, kad net gūdžiausio kaimo gyventojui nereikia prašyti kunigo perskaityti laišką, bet išgirdę žodį "failas" kai kurie kone alpsta. "Rinkmena" mums neprilipo prie liežuvio, bet asmenukė, dūzgės, naršyklė, grojaraštis ir daugybė kitų naujažodžių tapo mūsų kasdienės kalbos dalimi. Sukurti juos tokius skanius nelengva, tačiau pastangų – daug.

Rypauti, kad viskas blogai su mūsų kalba, – nesąžininga ir neteisinga. Ją saugo daug teisės aktų, yra sukurti kalbos politikos pagrindai, įsteigta institucijų, kurios rūpinasi kalbos tvarkyba ir priežiūra.

Taip, viešosios kalbos situacija nėra gera, jauni žmonės daro daug elementarių rašybos klaidų, nemoka skyrybos, nekelia džiaugsmo koncertuose, net ir "Dainų dainelėje", skambančios angliškos dainos. Yra galybė bėdų, bet turime ir kuo didžiuotis. Daugeliui jaunų žmonių garbinga ir madinga kalbėti taisyklingai, vis daugiau tautiečių pageidauja pasitikrinti lietuvių kalbos žinias nacionaliniame diktante, su didžiuliu užsidegimu kasmet renkamas gražiausias lietuviškas žodis ir šauniausi lietuviški įmonių pavadinimai. Kultūringas žmogus šiandien neįsivaizduojamas be gražios ir taisyklingos gimtosios kalbos. Ir tai – gražiausias paminklas, kokį galime pastatyti savajai kalbai.