Žiauriai šuns sukandžioto vaiko mamą tebekamuoja tragedijos prisiminimai

„Aš tarsi vėl matau tai, kas vyko tą dieną, kai nutiko nelaimė. Kai su sūnumi esu pas tėvus, noriu kone prasmegti po žeme“, – nesulaikydama ašarų kalbėjo Jekaterina, prisimindama tragedijos akimirką, kai jos mažametį sūnų žiauriai sukandžiojo šuo. Tądien tirtančiomis rankomis moteris laikė savo vaiką kone be pusės veido. Šiandien po nelaimės atgauti fizinę ir psichologinę pusiausvyrą bandančio berniuko dar laukia ne viena sudėtinga operacija.

Šių metų kovo pabaigoje, kai svečiuojantis Švenčionių rajone, Pabradės seniūnijos teritorijoje, esančiame Karkažiškių kaime tuomet dar aštuonmetis Karenas buvo užpultas ir sukandžiotas senelių laikomo šuns, sostinės medikai visomis išgalėmis kovojo už berniuko gyvybę.

Netolimoje ateityje – ausų atkūrimo operacija

Nelaimės dieną keturkojis stipriai sužalojo ne tik vaiko nugarą ir krūtinę, bet ir dešinę veido pusę – ją nusėjo žaizdos, mažametis neteko ir dalies akies voko, tačiau gydytojams pavyko išgelbėti jo akį. Taip pat šuo iki pat būgnelio sukramtė vieną Kareno ausį. Kita veido pusė nukentėjo šiek tiek mažiau, tačiau berniukas neteko ir dalies kitos savo ausies. Laimė, klausa nebuvo pažeista.

Nors po šiurpaus įvykio, pasak berniuko mamos Jekaterinos, medikai buvo atviri sakydami, kad kąstinės žaizdos sunkiai gyja ir didžiajai daliai pacientų pūliuoja, mažamečiui pasisekė – įkandimai sugijo be didesnių pastangų, nors randai ir liko. Baimintasi ir to, kaip nelaimė paveiks Kareno psichologinę būseną, nes prognozių esą būta įvairių – nuo nuogąstavimų, kad vaikas gali mikčioti, būti kamuojamas nemigos ar šlapintis į lovą. Pastarųjų bauginusių pasekmių, laimė, taip pat išvengta, tačiau netolimoje ateityje laukia dar ne viena psichologo konsultacija ir sudėtingos operacijos.

„Liepos mėnesį Lietuvoje buvo atlikta apatinio akies voko atstatymo operacija. Šiuo metu vis dar gyja sūnaus gilieji dešinės veido pusės odos audiniai. Jų gijimo terminas yra maždaug metai – tik tada bus galima vėl operuoti. Kovo 22 dieną po nelaimės bus praėję 12 mėnesių. Balandį planuojama pradėti ausų atkūrimo operacijas. Kol nebus atkurtos Kareno ausys, gydytojai negali šalinti randų veide, nes vis dar nėra aišku, iš kur bus imama oda ausų atkūrimui. Sūnus neturi dešinės temporalinės arterijos – šuo ją suplėšė. Chirurgas arteriją užrišo pasmakrėje. Neaišku, kaip vyks šios arterijos atstatymas, nes tam, kad ausis būtų atkurta tokiu būdu, kaip mes norime, būtina kraujotaka“, – atviravo devynmečio mama.

Šį sudėtingą darbą, pasak moters, ji ketina patikėti ne Lietuvos, o Anglijos arba Vokietijos plastikos chirurgams. Informacijos pastaruoju klausimu Jekaterina pasakojo ieškojusi interneto tinklalapyje microtia.lt.

„Šiame puslapyje yra pasaulio specialistų sąrašas, kurie sprendžia su ausų atkūrimu susijusias problemas. Mes pasirinkome būdą suformuoti ir priauginti natūralias Kareno ausis iš jo šonkaulių kremzlių. Du kartus chirurginiu būdu sūnui bus atveriama krūtinė, nes abiejų ausų vienu metu atkurti negalima – kairė ausis bus atkuriama tik po visiško dešinės ausytės sugijimo. Tai yra sudėtingas procesas, bet tinkamiausias vaikui, nes jis turės savo organą, nereikės ausų implantų. Ausų atstatymas užtruks trejus metus“, – detalizavo pašnekovė.

Konsultavo užsienio specialistai

Iki šiol jau keturi užsienio chirurgai su berniuko šeima aptarė jo atvejį nuotoliniu būdu, konsultavo vaizdo skambučiu. Be viso to, Anglijos specialistams nusiųstas kompaktinis diskas, kuriame yra Karenui atliktos galvos kraujagyslių tomografijos duomenys. Ši informacija bus išsiųsta ir į Vokietiją.

Moters teigimu, abiejų sūnaus ausų operacija Anglijoje esą kainuotų apie 52 tūkst. eurų. Vokietijoje – šiek tiek mažiau – 40 tūkst. eurų.

Jaunas gydytojas akies voką surinko iš gabalėlių

Prisimindama etapą, kai dar vasarą šuns sukandžiotam jos sūnui Vilniuje, Santaros klinikose, buvo atlikta apatinio akies voko atstatymo operacija, Jekaterina negailėjo gražių žodžių plastikos ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojui Karoliui Baužiui.

„Kai man patarė, į kurį specialistą kreiptis, bei pasakė jo vardą ir pavardę, iš pradžių labai išsigandau, nes tai – jaunas gydytojas. Tačiau su juo pakalbėjusi sužinojau, kad kai gelbėjo Kareno gyvybę, iš viso dalyvavo penki plastikos chirurgai, ir būtent jis buvo toje komandoje – operavo kraujagysles, užrišo arteriją, kad vaikas nemirtų. Iš pradžių gydytojų konsiliumas manė, kad atkuriant apatinį voką teks imti audinius arba iš kojytės, arba iš rankytės. Voką planuota atstatyti per tris etapus. Jūs įsivaizduojate, kokį darbą jis padarė – atstatė apatinį sūnaus voką surinkdamas jį iš aplinkinių audinių per vieną operaciją ir netraumavo nei rankų, nei kojų! Gydytojo auksinės rankos. Prognozuoju jam garsią ateitį“, – sakė ji.

Į apatinį akies voką žvelgiant iš arti, esą matyti, kad jis surinktas iš dalelyčių, tačiau blakstienų linija atkurta – padarytas išties juvelyrinio pobūdžio darbas.

Po nelaimės – nenoras pasirodyti mokykloje

Kalbėdama apie kasdienybę laukiant tolimesnių operacijų pavasarį, Jekaterina atviravo, jog po to, kai nutiko pastaroji nelaimė ir jos sūnus buvo sunkiai sužalotas pas senelius kieme pririšto šuns, berniukas rugsėjo 1-ąją baiminosi eiti į mokyklą.

„Paskutinį rugpjūčio savaitgalį aš nuvažiavau ir nupirkau jam visas kanceliarines prekes, reikalingas mokslams. Maniau, kad Karenui pakelsiu nuotaiką, bet kai pamačiau jo reakciją, prisėdau netekusi žado. Jo veide pamačiau siaubo išraišką – jis abiem rankomis susiėmė už galvos ir paklausė: „Mama, o ką, – aš toks eisiu į mokyklą?“. Nors prieš tai sūnus nebuvo nė užsiminęs, kad bijo. Pasijutau tarsi aplieta šaltu vandeniu ir supratau, kad baimė vis dėlto yra“, – neslėpė moteris.

Pastarojoje situacijoje vilnietė sakė visomis išgalėmis bandžiusi išlikti tvirta, todėl berniukui tarstelėjo: „Žinoma, tu eisi į mokyklą kaip ir visi. O kas tau negerai?“. Tokia taktika naudotasi esą patariant psichologams, kurie akcentavo, jog jokiu būdu negalima leisti nelaimę patyrusiam vaikui pasijusti neįgaliu.

„Po tokio pasakymo iš Kareno veido po truputį dingo siaubo išraiška ir jam tarsi atlėgo. Pasakiau: „Taigi tau viskas gerai – pažiūrėk, kokie ilgi tavo plaukai, zuiki, juk nieko nesimato“.  Bet kai atėjome į Rugsėjo 1–osios šventę mokykloje, iš pradžių stovėjome lauke dėl dabartinių nurodymų, susijusių su koronaviruso situacija, sūnus buvo tarsi prisiklijavęs prie manęs – jis kategoriškai atsisakė pasisveikinti su klasiokais. Neklausiau, kodėl, nes su vaiku reikia šnekėti tada, kai jis nori, o ne šnekėti daugiau nei jis klausia“, – pasakojo Jekaterina.

Tačiau netrukus prie Kareno priėjo mokytoja ir stipriai jį apkabino. Mama įsitikinusi, – sūnus pajuto, kad tai – nuoširdu, nusišypsojo ir tarsi pražydo. Mokytoja pasiteiravo, kodėl berniukas stovi vienas ir paragino eiti jį kartu pas klasiokus.

„Buvau su juo susitarusi, jei kas nors bus negerai, – kas nors skriaus, iš karto skambintų man ir spręsime problemą. Dvi savaites jam parėjus iš mokyklos matau, kad sūnaus nuotaika – gera, tačiau tiesiog paklausiu, kaip praėjo diena, ar viskas gerai. Jis iki šiol nė karto nepasiskundė, kad kas nors būtų pažeminęs ar kitaip įskaudinęs, – džiaugėsi pašnekovė. – Iš vaikų tėvų sulaukiu palaikymo – jie visi išgyveno dėl to, kas nutiko, laukė ir džiaugėsi, kad mano sūnus sugrįžo ir jam viskas gerai. Mokytoja sakė, kad jei vaikai ir pykstasi, jie pykstasi dėl kitų dalykų, ir niekas neakcentuoja nutikusios nelaimės ir to, kad sūnui trūksta ausyčių. Jas dengia plaukai, nieko nesimato“.

Bijojo užmigti vienas

Prie geresnės psichologinės devynmečio būklės, sako Jekaterina, prisideda ne tik aplinkiniai žmonės, bet ir specialistai – kiekvieną savaitę iki šiol jai su sūnumi tenka lankytis psichologo konsultacijose. Pagerėjimas išties juntamas, nors iš pradžių ir buvo sunku – nuo dviejų mėnesių vienas lovelėje užmigdavęs Karenas, po nelaimės saugesnis jautėsi miegodamas kartu su mama jos lovoje. Berniukas tik neseniai sugrįžo į savo kambarį, kur iš naujo pratinasi užmigti vienas.

„Aš neprieštaravau – mamos glėbys – saugiausia vieta vaikui. Aš ir pati pastoviai norėdavau jį laikyti ir nepaleisti. Sūnus su manimi kartu iki rugpjūčio miegodavo beveik kiekvieną naktį, o paskui pradėjau tartis sakydama: „Zuiki, tu negalėsi su manimi miegoti, nes einant į mokyklą reikės atsigulti anksčiau, priprasti prie kitokio režimo nei vasarą“. Dabar viskas gerai, Karenas jau kelias savaites užmiega vienas“, – graudinosi moteris.

Kamuoja tragedijos prisiminimai

Per šešis mėnesius po tragiško įvykio pas senelius berniukas su mama buvo nuvykęs vos du kartus. Pirmąjį kartą, neslėpė Jekaterina, sūnus bijojo net peržengti namų slenkstį, kad vienas išeitų į kiemo teritoriją.

„Mačiau jo akyse nerimą ir nusprendžiau, jog dar per anksti. Dar po kelių mėnesių mums vėl atvažiavus pas senelius Karenas paniškai nebebijojo išeiti į kiemą su kažkuo, tačiau vis dar bijojo išeiti vienas. Aš pati jaučiu, kad kai pas tėvus atvykstame kartu su sūnumi, mane apima toks siaubas, kad tiesiog negaliu matyti savo vaiko esant pas senelius, nes man sukyla prisiminimai. Aš tarsi vėl matau tai, kas vyko tą dieną, kai nutiko nelaimė. Kai tada priėjau, aš nežinojau, kas bus, ar Karenas – gyvas, ar jis tuoj pat numirs. Neduok Dieve, kam nors šitą išgyventi Kai ten esu su sūnumi, noriu kone prasmegti po žeme“, – į praeitį mintimis sugrįžusi vilnietė kalbėdama nesulaikė ašarų.

Išgirdus klausimą, persmelkė siaubas

Paklausta, kas nutiko su vaiką žiauriai sukandžiojusiu jos tėvams priklausančiu šunimi, moteris neslėpė, jog po įvykio Jekaterinos tėtis norėjo gyvūną užmigdyti, tačiau keliolika dienų keturkojį stebėję Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai esą nutarė suteikti jam antrą šansą.

„Tada atvažiavęs veterinaras tėvams uždavė klausimą: „Sveikas, geras šuo, – gal auginsite?“. Jūs įsivaizduojate, – mano tėvui vos širdis nesustojo, nes jis taip pat išgyvena dėl to, kas nutiko anūkui, kai šuo jį sukandžiojo, o atvažiavęs veterinaras šitaip paklausė. Tėvas pasakė: „Ne, jokiais būdais neauginsime. Noriu, kad jį užmigdytumėte“. Tačiau remiantis įstatymu, šuniui turi būti suteiktas antras šansas. Davė tėvams pasirašyti šuns atisakymo dokumentus ir išsivežė gyvūną į kažkurią gyvūnų prieglaudą Utenoje. Tolimesnio jo likimo nežinau“, – kalbėjo Jekaterina.

Nutraukė ikiteisminį tyrimą

Primename, kad kovo 22 d. 13.48 val. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (VPK) pareigūnai gavo pranešimą apie tai, jog Švenčionių rajone, Pabradės seniūnijos teritorijoje esančiame Karkažiškių kaime, namo kieme, pririštas vokiečių aviganio mišrūnas apkandžiojo berniuką, gimusį 2011 metais. Atvykus medikams vaikas buvo nuvežtas į Santaros klinikų vaikų ligoninę ir paguldytas į reanimacijos skyrių. Dėl įvykio buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal baudžiamojo kodekso 137 straipsnio 1 dalį (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo).

Tačiau, kaip portalo žurnalistams patvirtino Vilniaus apsk. VPK atstovas Tomas Bražėnas, išsiaiškinus minėto įvykio aplinkybes, ikiteisminis tyrimas pagal baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 212 str. 1 dalyje esantį 3 skirsnį buvo nutrauktas, nes tyčinių nusikaltimo padarymo aplinkybių nenustatyta. 


Norintys ir galintys prisidėti prie Kareno sveikimo, gali tai padaryti pervesdami lėšas į vyresniojo jo brolio banko sąskaitą:

Bankas: „Swedbank“

Sąskaitos nr.: LT467300010162056449

Paskirtis: Karen Šachparonian gydymui

Gavėjas: Benas Šachparonian

Paypal: paypal.me/Bkrenas



NAUJAUSI KOMENTARAI

Slabodke

Slabodke portretas
Visas sabakas šaudit

Debilai

Debilai portretas
Tėvai leidžia savo durna vaiką pas pririšta šunį ir dar kaltų ieško ir sako kad šuo kaltas kokio bybio tas vaikas ten lindo ir neaisku ka tam šuniui darė o kaip šuo kitaip apsigins jis juk priristas neduos durnam kelio

Xxx

Xxx portretas
Galėtų motina parduoti savo Audi Q5 su VARDINIAIS numeriais...
VISI KOMENTARAI 15
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių