Šio mėnesio rubrikoje "Klausk mero drąsiai" miesto aktualijas į šoną nustūmė Artūro Zuoko kandidatavimas į prezidentus. Sostinės meras tikina ne tik turintis konkretų prezidentavimo veiksmų planą, bet net ir galvojantis apie antrą kadenciją.

– Kaip žmona sutiko jūsų sprendimą kandidatuoti? Ar jai dabar nėra dilemos, už ką balsuoti – socialdemokratų, t. y. jos partijos, kandidatą ar už jus? O ką apie tai mano vaikai? (Edgaras)

– Esu prisiėmęs atsakomybę už šeimą. Sugebėti išlaikyti šeimą nėra lengva. Bet šeima – labai didelė patirtis ir vertybė, kurią turime gerbti ir puoselėti. Mes visi diskutavome, ir visa šeima palaiko šį mano sprendimą. Taip pat ir kolegos, labai daug žmonių skirtingose Lietuvos vietose. Visi supranta, kad valstybei reikia idėjų, veiksmų, kurie ką nors kuria, o ne griauna, kad reikia vienijančių, o ne skaldančių politikų.

Mano žmona pasirinks tą kandidatą, kuris jai pasirodys tinkamesnis tapti šalies vadovu. Man teks įdėti daug daugiau pastangų įtikinti savo žmoną balsuoti už mane.

– Jūs gan griežtai sukritikavote dabartinę užsienio politiką ir ją išvadinote "darymu po savimi". Ar, jūsų nuomone, vertėtų sugrįžti prie Valdo Adamkaus laikų diplomatijos, kai Lietuva pretendavo į regiono lyderes, o kiti tai vadino "draugyste su ubagais"? (G.H.)

– Ne kiti tai vadino "draugyste su ubagais", bet Dalia Grybauskaitė. Manau, kad prasminga tęsti V.Adamkaus vykdytą užsienio politiką. Juk su geografija nekariaujama. Užsienio politika neatsiejama nuo ekonomikos politikos. Tiksli Juozo Tumo-Vaižganto citata: "Reikia naujų talentų, ne naujų srovių. Nėra gyvo vandens, nėra ir srovės. Dėl to ir naujoji mūsų literatūra – besrovė. Jeigu kas po savim pašlapina, tai dar ne srovė; srovė teka ir neša." Tokia užsienio politika nenaudinga nei vertybiniams, nei ekonominiams santykiams. Dabartinės Prezidentės D.Grybauskaitės retorika primena prof. Vytauto Landsbergio, kartais atrodo, kad D.Grybauskaitė kalba V.Landsbergio lūpomis. Manau, kad kas priimtina politikui, nebūtinai priimtina šalies vadovui. Juk turėtų būti ne kad Rusijai blogiau, bet kad Lietuvai geriau.

Mes su visais susipykome. Nebeturime draugų, praradome sąjungininkus. Nuolatiniai pykčiai su Rusija, kitomis kaimynėmis. Su Lenkija. Nenoras bendrauti su ES valstybėmis. Lietuva tam tikru požiūriu tapo izoliuota. Pavyzdžiui, mūsų valdžia nusprendė, kad reikia įgyvendinti vadinamąjį ES trečiąjį energetikos paketą – atskirti dujų tiekimą nuo dujų importo. Tą patį paketą įgyvendina estai. Bet kodėl estai, darydami tą patį, gerokai pigiau moka už dujas negu lietuviai? Jeigu būtume mokėję tiek, kiek už dujas moka Estija, per pastaruosius ketverius metus būtume sumokėję 1,4 mlrd. litų mažiau. Už tuos pinigus būtų galima iš esmės visą Lietuvos šilumos ūkį ir dideliuose miestuose, ir mažesniuose miesteliuose pertvarkyti ir naudoti biokurą. Sukurtume darbo vietų, nereikėtų importuoti dujų ir nepriklausytume nuo "Gazprom". Tai kodėl Estija sugebėjo susitarti su kaimynais taip, kad nenukentėtų jos žmonės, o mes ne? Atsakymas – todėl, kad mes siekiame konfliktų. Mes norėjome pasirodyti, kokie esame tvirti, bet negalvojome apie padarinius.

Kitas pavyzdys – pieno karas su Rusija. Tai viena didžiausių mūsų prekybos partnerių, ir dėl kuriam laikui sustabdyto eksporto Lietuva neuždirbo nemažai pinigų. Todėl siekčiau, kad santykiai su kaimynais būtų pagarbūs, geranoriški ir svarbiausia – kad neštų naudą mūsų žmonėms.

– Gerb. mere esu didelė jūsų gerbėja ir džiaugiuosi, kad apsisprendėte kandidatuoti į prezidentus. Vis dėlto man neramu, kad Vilnius gali likti be mero. Be to, ar nemanote, kad jei jums nepavyks gerai pasirodyti šiuose rinkimuose, jus gali išversti ir iš mero posto? (Evelina)

– Niekada nesilaikiau jokio posto. Svarbiausia – ką gali nuveikti, o ne kurioje kėdėje sėdi. Siekiu gyventojų pasitikėjimo ir jie spręs. Gyvenime yra momentų, kai jauti, kad turi prisiimti atsakomybę užuot stovėjęs nuošalyje ir sakęs, kad man kai kas nepatinka arba kad aš daryčiau kitaip. Reikia būti aktyviam. Visas mano gyvenimas yra toks – nuo pat mažumės nestoviu nuošalyje, jeigu matau negerovių. Aš einu ir bandau keisti situaciją. Taip, kaip eidamas Vilniaus miesto gatvėmis visada pakelsiu ir įmesiu į šiukšliadėžę pamatytą šiukšlę, nors man pagal pareigas ir nepriklauso jų rinkti. Lietuvos politinė valdžia taip pat turėtų rodyti pavyzdį. Prezidento rinkimuose negali būti asmeninių pergalių. Ne man reikia tapti prezidentu – ši pergalė pirmiausia reikalinga Lietuvai ir jos žmonėms, ji turėtų būti naudinga jiems.

– Žinau, kad palaikote gerus santykius su V.Adamkumi, ar jis dalyvaus jūsų rinkimų kampanijoje? (Tomas)

– Man teko garbė ir atsakomybė du kartus su kolegomis vadovauti V.Adamkaus rinkimų štabui, labai daug išmokau iš šio prezidento, tikiuosi, kad jis išsakys savo nuomonę, kaip ir kas būtų geriausia Lietuvos gyventojams.