Žaliojo tilto skulptūrų dilema: būti ar nebūti?

Skylės, byrantys dažai, įskilimai – taip šį pavasarį pasitinka Žaliojo tilto skulptūros. Ir vėl verda diskusijos, ką su jomis daryti - griauti, remontuoti ar tiesiog palikti, kad sunyktų savaime, kartu nusinešdamos ir paskutinius prisiminimų apie okupaciją likučius.

Bandysi nukelti – subyrės

„Žaliasis tiltas su skulptūromis yra saugomas, tai yra kultūros paveldo dalis, todėl skulptūras reikia ne griauti, bet tvarkyti“, – jau metus kartoja Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Apie būsimą Žaliojo tilto skulptūrų rekonstrukciją kalbama nuo praėjusių metų rudens, tačiau kada darbai galėtų prasidėti, kol kas nėra žinoma. Gal miestas apsisprendė skulptūras palikti tiesiog likimo valiai?

„Dievulis ją žino, tą rekonstrukciją. Tų skulptūrų būklė, galima sakyti, dabar stabili, pavojaus eismui ir saugumui nėra. Žinoma, estetinis vaizdelis labai prastas - skulptūras reikia dažyti, kažką daryti“, - „Vilniaus dienai“ aiškino Miesto ūkio ir transporto departamento direktoriaus pavaduotojas Antanas Mikalauskas.

Remontuotų vietoje

Kaip skulptūros būtų restauruojamos, jau yra aptarta, tačiau projektas – vis dar neparuoštas.

„Nutarta, kad skulptūros būtų remontuojamos vietoje, mat jų būklė labai prasta. Žioji plyšiai, trūkimai, viskas šviečia kiaurai. Kiek jos dar galėtų išsilaikyti, sunku pasakyti. Jos pagamintos iš ketaus. Rudenį darbininkai jas sutvirtino papildomomis plokštelėmis, bet tai – taip pat papildomas krūvis“, - tvirtina Kultūros paveldo departamento (KPD) Vilniaus teritorinio padalinio vadovas paveldosaugininkas Vitas Karčiauskas.

„Jei skulptūras būtų bandoma nukelti, iš jų nieko neliktų“, – įspėjo paveldosaugininkas.

Ateitis - miglota

Pirmą ir paskutinį kartą skulptūros buvo remontuojamos praėjusių metų rudenį. Žadėta darbus tęsti, tačiau procesas taip ir neprasidėjo.

„Kelios skulptūros buvo sutvirtintos: priklijuota vienos skulptūros ranka, lietpaltis kareiviui ir peilis. Sutvirtinome tokiomis sankabomis. Rudeniop visus tuos darbus atlikome, pirmą kartą jas tvarkėme. Eismo saugumui grėsmės tos skulptūros nekelia, tačiau, aišku, kad jas reikia tvarkyti, siūles suvirinti. Kaip bus toliau, nežinia“, – pasakojo darbus atlikusios savivaldybės įmonės „Grinda“ direktorius Algimantas Vilūnas.

Siūlo apklausti miestiečius

Dėl Žaliojo tilto skulptūrų miesto taryboje ietys buvo laužomos jau ne kartą. Praėjusioje kadencijoje dalis konservatorių atstovų skelbė savo planus esą skulptūras reikia nugriauti, tačiau to padaryti neleido Kultūros paveldo departamentas. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovas miesto taryboje Raimundas Alekna yra netgi pajuokavęs, kad „vieną naktį galėtų skulptūros tiesiog dingti“.

Buvęs sostinės meras dabar sako, kad skulptūras nuo tilto reikia kuo greičiau nukelti, tačiau kaip tą padaryti – nežino. „Aišku viena: jos, tokios kaip atrodo dabar, ant tilto stovėti nebegali, nes bet kada gali užgriūti ant žmonių. Tą reikia kuo greičiau išspręsti“, – kalbėjo politikas.

Išeitis – surengti miestiečių apklausą, ar šiems stalinizmą menančios skulptūros yra priimtinos.

„Mes turime gerbti miestiečių poziciją. Meras, pasisakydamas už tokio paveldo rekonstrukciją, išsako savo nuomonę. Regis, jis iš liberalo virsta į socialistą. Gal sovietmečio ideologija jam artimesnė?“, - svarstė R. Alekna.

Komentarai

Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė

Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymas nustato, kad iš Kultūros vertybių registro vertybės apskritai nėra išbraukiamos, o šis tiltas ir ant jo esančios skulptūros pripažintas tokia vertybe. Kai kuriems objektams teisinė apsauga gali būti panaikinta, tačiau kultūros vertybių registre jie vis tiek lieka. Teisinė apsauga gali būti panaikinta, pavyzdžiui, tada, kai objektas sunyko arba tyrimais pripažįstama, kad jis neturi istorinės vertės. Ir pernai, ir užpernai Žaliojo tilto klausimas buvo ne kartą svarstytas, ir paveldo specialistai yra pasisakę, kad jis ne tik turėtų išlikti kultūros paveldo registre, bet jam negali būti panaikinta ir teisinė apsauga.

Jei ekspertai pasakytų, kad tai nėra saugotinas objektas, spręstume. Tam yra speciali procedūra. Kultūros ministras savo įsakymu gali panaikinti statusą, tačiau jis turi remtis ekspertų išvadomis. O šios turi remtis tam tikrais kriterijais - kas pasikeitė nuo to momento, kai tiltas buvo paskelbtas saugotinu objektų. Manau, valstybė kada nors turėtų galutinai apsispręsti dėl sovietinės epochos simbolių ir paminklų ir aiškiai pasisakyti, kas saugotina ir kas ne.

Algis Ramanauskas, visuomenės veikėjas

Viskas labai paprasta. Tie šūdai ant Žaliojo Tilto buvo pastatyti mums pažeminti. Jei kas nesijautė pažemintas tada, tai jo bėdos. Jei kas nesijaučia žeminamas dabar - niekuo negaliu padėti. Tai ne tas atvejis, kai galima tas metalo mega-galūškas palikti, demonstruojant mūsų sarkazmą sovietijai ir pučiantis, kad neva aukščiau esam tų blogų, bet vistiek klaikiai mielų, kaip Šūriko Nuotykiai, „sovietinių marazmų“ (čia - ne baimės, o citavimo kabutės).

Neturi likti blogio ir patyčių pėdsakų kasdieniam gyvenime, nebent muziejuose, knyguose, vadovėliuose, kine, etc. Negali jų likti ne tik dėl to, kad tai amoralu, o pirmiausia dėl to, kad tai žeidžia didelę visuomenės dalį. Juk juos nuėmus dangus nenugrius, o daug kas ims kvėpuoti laisviau.

Juk tie, kam tai primins šaunią vaikystę, gali iš pilietinio solidarumo susikišti savo reminescencijas kur nors giliau, nes sovietinis menas dideliai visuomenės daliai primena nelabai laimingą vaikystę, švelniai tariant. Kaip jaustis tuo tiltu einant žmogų, kuris pamena, kaip tą uniforma vilkintys russonacistai iššaudė jo šeimą ir jam pačiam dilde per dantis išgaudinėjo „prisipažinimus“. Ar apie tai pagalvojate?