Roovere fortas pietvakarių Nyderlanduose – gynybinė vietovė žinoma nuo maždaug XVII amžiaus dabar buvo pritaikyta turizmui ir rekreacijai. Tiesa, atkūrus gynybinius vandens kanalus aplink tvirtovę iškilo kita problema – susisiekimas. Todėl per vandeniu užlietą gynybinį griovį buvo pastatytas tiltas sujungiantis kultūros paveldo objektą su aplinkine teritorija. Čia ir iškilo problema, jog istoriniu ir loginiu požiūriais tilto statyba per gynybinį griovį, kuris buvo būtent ir skirtas sutrukdyti priešams patekti į tvirtovę, būtų paveldosauginiu aspektu žalingas sprendimas. Visgi, viena Olandijos architektų komanda pasiūlė sprendimą, kuris gali būti įvardijamas kaip kūrybiškos paveldosaugos įkūnijimas. Architektų biuras suprojektavo taip vadinamą Mozės tiltą, kuris praskyrė vandenį, o juo einančio žmogaus viršugalvis vos kyšo virš vandens. Dabar jau akivaizdu, jog tiltas ne tik tarnauja kaip susisiekimo infrastruktūros priemonė, tačiau ir papildo vietos prasmes, tampa papildomu traukos tašku vietovei.

Lietuvoje „kūrybingos paveldosaugos“ užuomazgų dar reiktų ganėtinai giliai ieškoti. KTU Architektūros ir statybos institute veikiančio Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro darbuotojai vykdydami Lietuvos mokslo tarybos projektą „Paveldotyra: materialumo ir nematerialumo aspektai Lietuvos tarpukario (1918-1940) architektūroje“ pastaruoju metu suvokia būtinybę integruoti paveldosaugos praktiką į platesnius kūrybinius ir planavimo procesus. Vilniaus Žaliojo tilto „stalinistinių“ skulptūrų problema yra geras pavyzdys kaip kultūros paveldo praktika Lietuvoje vis dar yra aklavietėje kuomet reikia spręsti prieštaringus klausimus. Todėl šią sudėtingą problematiką, bent jau teoriniame lygmenyje bando apibrėžti Architektūros ir urbanistikos centro darbuotojai dr. Vaidas Petrulis ir KTU doktorantas Kastytis Rudokas.

„Istorijos artefaktai liudijantys režimų bei ideologijų kaitą nuo seniausių laikų susiduria su kur kas aštresnėmis reakcijomis, nei tarkim pragmatiškos kasdienybės liudijimai (šiandieninėje paveldosaugoje pastarieji vertinami ne ką menkiau nei įprasti „paminklai“ – rūmai, bažnyčios etc.), - kalbėjo dr. Vaidas Petrulis. - Radikaliausia reakcija – griovimas. Svetimosios ideologijos ženklų naikinimas – matyt toks pats senas reiškinys kaip ir šių ženklų kūrimas. Tačiau šiandiena į šią problemą neretai pažvelgiama ir kitu kampu, svarstant, kad praeities valymai, yra ne kas kita kaip paprasčiausias, tačiau toli gražu ne efektyviausias, būdas kuo greičiau atsikratyti trauminės patirties“.

Tam, kad visuomenė nepanirtų į  savotišką savanorišką kolektyvinę amneziją, kai kurie šiandienos paveldo procesų analitikai siūlo įvesti papildomą paveldo vertės aspektą. Šalia meninės, memorialinės ar kitos šiuo metu įstatymais reglamentuojamos vertės, dėl kurios saugome vieną ar kitą objektą – siūloma diskutuoti ir apie „konfliktinę vertę“. Ši vertė galėtų būti priskiriama objektams, kurie galbūt ir nepasižymėdami išskirtine menine verte, o jų istorinė ar memorialinė vertės yra akivaizdžiai disonuojančios, tačiau jie yra akivaizdūs taškai, į kuriuos projektuojame visuomenę lydinčius ideologinio ar kitokio pobūdžio konfliktus. Žaliojo tilto skulptūros liudijančios sovietinę ideologiją galėtų būti gana geras tokio reiškinio pavyzdys.

Tiesa, ši konfliktinė vertė turėtų būti aiškiai eksponuota, suvokiama stebėtojui. Vienas sprendimo būdų, kaip tai atlikti – taip vadinamas adaptyviojo panaudojimo principas, kuomet vienas ar kitas elementas pakeičiamas, tačiau išsaugoma kiek įmanoma daugiau paveldo objekto savybių, bylojančių apie jo vertę. Šis, matyt, logiškiausias, sprendimas papildančiomis priemonėmis suteikti artefaktui naują kultūrinę prasmę, arba, kitaip tariant, išryškinti jo „konfliktinę vertę“, visuomenėje jau gana plačiai minimas. Būtų galima nebent pildyti, kad idėjų konkurso būdu išrinkus prasmingiausią sprendimą, Žaliasis tiltas nesunkiai galėtų tapti puikiu kūrybingos, į šiandienos poreikius orientuotos paveldosaugos pavyzdys.

„Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų klausimas atrodytų yra susijęs tik su mūsų valstybės istorija, o dabartyje yra tapęs ideologiniu – politiniu instrumentu. Vis dėlto, sakyčiau, kad problema slypi kur kas giliau nei gali atrodyti, - sako KTU doktorantas Kastytis Rudokas. - Štai G. Drėmaitė viename savo interviu teigia, kad: „ skulptūras reikia išsaugoti – būsime kultūringa tauta ir bus pasirūpinta praeitimi.“ Tai ir yra mintis, kuri tam tikra prasme įkūnija paveldosaugos krizę Lietuvoje, kuri pasireiškia pagrinde tik dvejomis sprendimų galimybėmis: „saugoti“ versus „nesaugoti“. Todėl viskas ir susiveda į meninių, estetinių verčių eskalavimus, o dėl to kyla dažnai beprasmiai ir tušti debatai. Galiu tik pasakyt, kad meninės, estetinės, o kartais ir istorinės vertės kartais tampa per daug subjektyvios ir priklauso nuo konkrečių ekspertų išvadų. Sakykime ekspertas nagrinėjantis ankstyvojo sovietmečio skulptūrą, to meto darbuose įžvelgs tam tikras vertes, nes tai betarpiškai siejasi su jo darbu“.

Tačiau čia mes galime ir nustoti kalbėti apie „rūpinimąsi praeitimi“. Paveldas yra dabarties ir ateities produktas, arba istorinis pasakojimas perkeltas į dabartį ir mes renkamės, kokius tos mūsų istorijos fragmentus pasakoti dabar. Taigi, čia reikėtų galvoti kiek kitaip nei: ar restauruoti skulptūras pagal visus paveldosaugos reikalavimus taip tarsi legitimuojant ankstyvojo sovietmečio kultūrą oficialiai, kas tikrai papiktins dalį visuomenės; ar griauti, gabenti į Grūtą, sunaikinti – kas rodytų, jog esame kompleksuota, istorijos nuoskaudomis gyvenanti valstybė.
„Teisingiausias sprendimas, mano požiūriu, būtų palikti istoriją ir ją reprezentuojančias skulptūras, tačiau pakeisti jos [istorijos] prisiminimo būdą. Skulptūras juk galima atiduoti menininkams, galų gale reklamos kompanijoms, kurios tikrai nepraleistų progos verslo reikmėms išnaudoti šiuos, net aukščiausiu politiniu lygmeniu komunikuojamus objektus. Tokiu būdu mes parodytume, kad savo istoriją galime suvokti šmaikščiai, papasakoti ją kūrybiškai, suteikti šiems objektams naujas prasmes ir reikšmes [kaip Mozės tilto atveju] ir, galbūt, net iš to pasipelnyti“ – sakė K. Rudokas.