– Esate minėjęs, kad studentams turėtų būti sudaryta galimybė mokytis kelių specialybių.

– Manau, tai yra universitetinio lavinimo ateitis. Kadangi pasaulis tampa vis labiau kompleksiškas, reikalaujantis įvairių gebėjimų, o ir pats jaunimas to nori – akivaizdu. Tad dėl formos dar galima diskutuoti, tačiau bent jau per vadinamąsias gretutines studijas kiekvienas studentas turėtų turėti tokią galimybę, jeigu tik jis nori, be savo pagrindinės specialybės dalį laiko skirti kitai disciplinai, kurią papildomai pasirenka. Tos kombinacijos gali būti labai įvairios. Humanitarinėje srityje tai gali būti, pavyzdžiui, istorija ir kažkuri kalba, arba istorija ir filosofija. Bet gali būti ir daug įvairesnės kombinacijos, jeigu tik studentas pajėgus vienu metu studijuoti kelias skirtingas disciplinas, jis tikrai turi turėti universitete galimybę tą daryti.

Apskritai mokslas tampa vis labiau tarpdalykiškas. Pavyzdžiui, aš akivaizdžiai mačiau, koks didžiulis archeologinis proveržis įvyko, kai buvo pradėti naudoti nauji gamtamoksliniai metodai. Mes tą vadiname bioarcheologija. Tai visi tie gamtamoksliniai metodai, kurie leidžia kur kas įvairiau pažinti materialią kultūrą, kurią anksčiu tik interpretuoti galėdavai. Dabar tie nauji metodai – datavimo, medžiagų įvertinimo ir kiti – iš esmės leidžia atsakyti į daugelį klausimų apie žmonių gyvenimą, gyvenimo būdą, kuo maitinosi, kaip rengdavosi, kiek gyvendavo – visa tai, apie ką net negalėdavome pagalvoti, kad galime sužinoti iš praeities tokius dalykus.

– Studentai turi galimybes išvažiuoti bent kuriam laikui studijuoti į užsienį pagal studijų mainų programas. O dėstytojai?

– Geras klausimas. Tai dar viena iš mano programinių idėjų. Visų pirma, universitete tas yra, tačiau turime dar sistemingiau kurti tai, ką aš taip bendrai vadinu dėstytojų akademija. Tai tam tikras forumas, skirtas jauniems dėstytojams, dar tik pradedantiems savo karjerą, kur jie gali klausyti patirties iš tų žmonių, kurie jau daug metų dirba universitete. Potencialo tam yra, tik reikia sutelkti viską į vieną vietą. Naujiems dalykams galime ir iš užsienio kviestis lektorius.

Kitas dalykas – stažuotės, mainų programos apima ir dėstytojus, jie taip pat turi galimybę išvažiuoti. Vilniaus universitete galioja europinė praktika, kad kas keletą metų dėstytojas turi teisę į vieno semestro atostogas, per kurias gali užsiimti moksliniu darbu, ruošti naujus kursus. Tai yra daroma, tik turime realizuoti daug platesniu mastu.

– O už ką jiems gyventi, kol mokslinį darbą dirba?

– Universitete lieka žmonės, norintys dirbti mokslinį darbą. Tai yra pašaukimas. Geri dėstytojai yra tie, kurie yra ir geri mokslininkai.

Už ką gyventi? Čia jau kita problema. Mes turime kalbėtis su politikais argumentuota kalba, su pavyzdžiais, kokioje mes dabar situacijoje esame Lietuvoje. Turime pasiūlyti valdžios atstovams dialogą. Viena vertus mes iš valstybės laukiame įsipareigojimo stabiliam finansavimui, kuris būtų paremtas kokybiniais mokslo ir studijų kriterijais – pagal tai turi būti vertinami universitetai. O mes savo ruožtu turime būti pasirengę duoti valstybei naudą ir visuomenei ataskaitą už savo darbus – tiek ugdydami studentus, tiek savo moksliniais darbais.

Nereikia bijoti to žodžio "biurokratai", jie buvo labai reikalingi visais laikais.

– Ar jūs vis dar tikitės, kad dėl mokslo, švietimo sistemos darbuotojų finansavimo pavyks susišnekėti su valdžia?

– Tikiu. Kitaip neičiau į šias pareigas. Turime kalbėti, turime parodyti, kurioje vietoje esame pagal skiriamas lėšas švietimui ir mokslui ES kontekste. Toli gražu nesame tarp lyderių, atsiliekame net nuo ES vidurkio. O mūsų valstybė juk nuolat deklaruoja, kad nori būti tarp pažangesnių. Neturime ypatingų resursų, tad natūralu, kad turime remtis savo intelektu, protais. Tačiau tai negimsta tuščioje erdvėje. Vis dėlto, kaip ir kiekvienas dalykas tiek versle, tiek gyvenime, viskas reikalauja parengiamųjų darbų, kitais žodžiais tariant – kažkokių investicijų. Ne kartą esu sakęs: stipriausios yra tos valstybės, kur yra stiprūs universitetai.

Dabar įvairiais skaičiavimais mokslui skiriama apie pusę procento bendrojo vidaus produkto. Kadaise buvo numatyta, kad 2020 m. jau turėtų būti skiriama 1,9 proc. O dabar jau į 2030 m. strategiją norima įrašyti tą patį skaičių. Tad turime pagalvoti, į ką mes orientuojamės. ES tikslas artimiausioje ateityje yra 3 proc.

Žinoma, tie skaičiai, tie procentai savaime nėra vertingi, tačiau jie duoda tam tikrą atskaitos tašką. Na, galime metaforiškai lygintis su krašto gynybos situacija – kalba apie jos finansavimą padidino jautrumą šiems dalykams. Pirmaujančiose ES šalyse jau seniai suformuoti tie dalykai ir daug kur įgyvendinti, jau toliau visi eina. Ir tikrai vyksta konkurencija dėl protų – tai natūralu. Laimės tos šalys, kurios daugiau dėmesio ir lėšų skirs mokslui. Mes Lietuvoje turime atpažinti savo stipriąsias puses ir tas sritis dar labiau stiprinti, nes konkurencija yra ir tas nišas kiti užims.

– Ar aukštųjų mokyklų Lietuvoje yra per daug?

– Mano manymu, Lietuvoje turi vykti visų resursų, taip pat ir intelektualinių, konsolidacija. Kuo turime mažiau išbarstytų dalykų – infrastruktūros, protų, kuo daugiau tos konsolidacijos mažoje šalyje, tuo geriau. Turime rasti formą, kaip konsoliduoti tą gausybę mokslo institucijų, kur sutelkta ir daug mokslinės infrastruktūros, ir intelektualaus potencialo. Čia valstybės interesas turi būti rasti formas, kaip jį panaudoti naujos kartos žmonėms ugdyti.

– Jau ne vienerius metus Vilniaus universitetas pagal reitingus patenka į pasaulio universitetų 500-uką. Tai gerai?

– Reitingai svarbu tarptautinės reputacijos prasme. Tačiau reitingas nėra tikslas, kaip ir tarptautiškumas. Mūsų tikslas turėtų būti mokslo ir studijų kokybė. Manau, jeigu mes kokybiškai dirbsime mokslinį darbą, organizuosime studijas, stiprinsime savo tarptautinius ryšius, mes tuose reitinguose neišvengiamai pakilsime. Žinoma, užimti aukštesnę vietą yra gerai: kitaip žiūri į tave, kitoks statusas, reputacija. Tačiau tie reitingai tikrai nėra pagrindinis tikslas.

Niekas negali pasakyti, kokių specialistų Lietuvai reikės po penkerių, dešimties metų. Tačiau valstybei tikrai reikės protingų, išsilavinusių, iniciatyvių žmonių, nebijančių priimti savarankiškus sprendimus – dėl to nėra abejonių. Jų ir po penkių metų reikės, ir po šimto. Tokius žmones mes ir siekiame ruošti.