Paskutinę vasaros dieną sostinė mini reikšmingą istorinę datą. 1559 m. rugpjūčio 31 d. tarp Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) ir Livonijos ordino pasirašyta Vilniaus sutartis. Ja tuometinė vokiečių ordino šaka pasidavė LDK valdovų globai.

„XVI a. pradžioje kilus Reformacijos bangai, sekuliarizuojantis Vokiečių ordino valstybei Prūsijoje, kylant nesutarimams tarp Livonijos politinių grupuočių ir byrant Livonijos konfederacijai, plečiantis ir intensyvėjant Maskvos agresijai, Švedija, Danija, Lietuva ir Lenkija taip pat nenorėjo likti nuošalyje nuo Livonijos likimo sprendimo“, - taip to meto politinį kontekstą apibūdina istorikas Vydas Dolinskas savo straipsnyje „Kai kurie Lietuvos ir Kuršo kunigaikštystės santykių aspektai XVI-XVIII amžiais“.

Gerų santykių siekė abi pusės. LDK didikai norėjo Livoniją įtraukti į Lietuvos sudėtį, nes tokiu būdu būtų apsaugotos šiaurinės ir šiaurės-rytų valstybės sienos nuo Maskvos agresijos. Be to, būta ir nemažai ekonominių interesų. XVI a. LDK istorijoje fiksuojama ir tai, kad Livonijoje būta nemažai ryšių su Lietuva ir jos tuometiniu valdovu Žygimantu Augustu.

Suintensyvėjus kariniams veiksmams, Livonija nusprendė pasiduoti LDK globai ir į jos rankas perdavė savo gynybinius įtvirtinimus.

„Nepajėgdama atremti Maskvos puolimo, spaudžiama Švedijos ir Danijos, Livonija 1559-1561 m. keliomis sutartimis pasidavė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštyste, perdavė savo pilių kontrolę. Dalis Livonijos teritorijos (Uždauguvis) 1561 m. Vilniaus sutartimi buvo tiesiogiai inkorporuota į Lietuvos valstybę, kita dalis  - Kuršas ir Žiemgala – paversta lenine kunigaikštyste“, - rašoma V. Dolinsko publikacijoje. Daugiau kaip pusketvirto šimto metų gyvavęs Livonijos ordinas buvo likviduotas.

Vilniaus Valdovų rūmų direktorius istorikas V. Dolinskas tvirtina, kad Livonijos klausimas buvo vienas esminių XVI a. Lietuvos istorijos etapų, daręs didelę įtaką tolimesnei Lietuvos valstybės raidai.

„Ne tik viena 1559 m. sutartis, bet visas susitarimų kompleksas nuo 1557 iki 1561 m. buvo tikrai reikšmingas Lietuvos raidai. Ta reikšmė buvo tiek teigiama, tiek neigiama. Pirmiausiai, Livonijos priėmimas globon, o vėliau ir prijungimas strategiškai buvo naudingas Lietuvos valstybei, nes kitaip Maskvos sienos jau XVI a. būtų labai priartėjusios prie Lietuvos. Tai buvo prevencinis žingsnis, kuriuo siekta sustabdyti Maskvos ekspansiją link vakarų“, - dėstė V. Dolinskas.

Istoriko tvirtinimu, Livonijos problema buvo vienas esminių klausimų, nulėmusių LDK susijungimą su Lenkija į bendrą Abiejų Tautų Respubliką.

„Prie teigiamų pasekmių galima būtų priskirti ir tai, kad perspektyvoje Lietuva gavo Rygą (nors ir trumpam, kaip savo uostą. Prekybai, ekonomikai tai buvo labai svarbu. Net ir vėliau per Rygą vis vien ėjo daug Lietuvos prekių, nors miestas jau nebepriklausė mums.

Kita vertus, įsivėlimas į Livonijos reikalus, aišku, neišvengiamai sukėlė konfliktą tarp kaimynų. Prasidėjo sekinantis Livonijos karas, Maskva buvo užėmusi net Polocką ir kelias į Vilnių buvo atviras. Buvo gerokai ištuštintas valstybės iždas, išsekintos karinės pajėgos, Lietuva nebepajėgė viena kovoti ir prieš Maskvą, ir prieš į konfliktą įsijungusias kitas šalis – Švediją, Daniją.

Livonijos reikalas privedė prie Liublino unijos sudarymo, nors egzistavo ir kitos priežastys“, - pabrėžia istorikas.