Vilnius draskomas valdžios, lopomas žmonių: „tvarkyti“ reiškia „iškirsti“?

Sostinės valdžia ėmėsi atkurti ir tvarkyti Reformatų skverą – žmonės griebėsi šakių, ėmėsi Sapiegų parko – vėl sukilimas. Kodėl Vilniuje žodis "tvarkyti" reiškia "iškirsti"? Pasidairykime po svarbiausią šalies miestą su Andrejumi Gaidamavičiumi, gamtininku, kuriam pavyko apginti Labanorą.

Su Andrejumi susitinkame Vilniaus Saulėtekyje. Ankstų rytą jis atvyksta iš savo tėviškės Labanoro girioje Januliškio kaime, kur sugrįžo gyventi po miestuose praleistų keliolikos metų. Už Vilniaus universiteto bibliotekos langų siūbuoja pušys, šviečia beržų kamienai, į tolumą driekiasi žali miškų masyvai. Tai – Vilnius, žalias ne tik priemiesčiuose, bet ir pačiame centre. Gamta mieste pristatoma kaip vienas didžiausių jo privalumų, nors jos lieka vis mažiau.

Prie medžių – nemokšos

"Žalio miesto įspūdį sukuria du Vilniaus teritorijoje esantys regioniniai parkai. Bet tikrų miesto parkų labai nedaug. Didelė problema su gatvių želdiniais, jų būklė tiesiog apverktina, ypač kalbant apie medžius. Gatvės apsodintos menkomis liepaitėmis, o tokių vietų, kur prie istorinio pastato augtų šimtametis metro skersmens ąžuolas, mieste nėra. Ąžuolas – Lietuvos nacionalinis medis. Kaunas turi seniausią ąžuolyną Europoje, ir jis yra pačiame mieste. Vilnius šia prasme nuskriaustas", – tvirtino A.Gaidamavičius.

Senas didelis medis kiekvienam miestui yra turtas. Vokietijoje į akis krenta senutėliai platanai, ištisos jų alėjos. Niekas negalvoja tų medžių genėti, puoselėjamas jų natūralumas, leidžiama augti taip, kaip yra gamtoje. Vilniuje želdiniai karpomi, formuojami, vienodinami. Argumentas – tas medis negražus.

Kaunas turi seniausią ąžuolyną Europoje, ir jis yra pačiame mieste. Vilnius šia prasme nuskriaustas.

"Priešingai – per visus tuos genėjimus iš gražaus natūralaus medžio padaromas negražus. Kitaip ir negali būti, kai tą daro ne profesionalai, ne arboristai, o kažkokia "Grinda", kuri užsiima viskuo, nuo prieglaudų šunims iki atliekų surinkimo. Medis nėra tas objektas, apie kurį jie turi daug žinių. Jis sugadinamas, sužeidžiamas, per žaizdas užsikrečia grybinėmis ligomis. Dar baisiau, kai nupjaunama viršūnė, nugalvinama, kaip sako arboristai, – nurėžiamas stiebas paliekant keletą šakų. Arba kai tvarkant šaligatvius pažeidžiamos šaknys. Tokie medžiai ilgai negyvena", – priminė gamtininkas.

Gamta – ne prioritetas

Jis pastebi, kad urbanizacija Vilniuje visais laikais klostėsi taip, kad gamta buvo tik trukdis tiesiant gatves, klojant šaligatvius, planuojant statybas. Net sovietiniais metais, anot A.Gaidamavičiaus, požiūris į medį buvo humaniškesnis. Pakeliui iš Vilniaus į Kauną, artėjant prie Vievio, greitkelio viduryje auga milžiniškas ąžuolas. Daug kas ir šiandien vadina jį Bergo ąžuolu. Buvo išsaugotas, kai buvo tiesiamas šiuolaikinis kelias tarp Vilniaus ir Kauno.

"Daug kas priklauso ir nuo pačios savivaldybės. Lietuvoje yra miestelių, kur galima pasigrožėti labai senais medžiais. Paprastai kuo mažesnis miestelis, tuo geriau išsaugomi želdiniai. Štai Smalininkai prie Tauragės turi unikalią storiausių ąžuolų alėją. Ten irgi būta minčių, kad trukdo, kad reikia kirsti, bet vis dėlto pavyko išsaugoti", – pasakojo A.Gaidamavičius.

Logika paprasta – mažuose miesteliuose urbanizacija ne tokia agresyvi. O Vilniuje kiekvienas žemės lopinėlis aukso vertės, viską norima užstatyti, tarp dviejų daugiabučių įterpti dar ir trečią, sunaikinti bet kokią žalumą tarp jų. Ankstesniais laikais buvo statoma tvarkingai, projekte šalia namo turėjo būti numatyta vaikų žaidimų aikštelė, vieta automobiliams. Dabar žaidimų aikštelė arba skveras tėra laisvas plotas, kurį galima būtų užstatyti.

"Tas ypač akivaizdžiai matėsi Pilaitėje, kur norėta statyti golfo laukus. Būtent tada prasidėjo masiniai vilniečių protestai prieš žaliųjų plotų naikinimą", – gamtininkas priminė, kad liberalių pažiūrų valdžiai gamta visada yra antroje vietoje.

Kėsinamasi į ramybę ir taiką

Šiuo metu Vilniuje statybinėmis tvoromis apjuostos dvi žaliosios zonos – Reformatų skveras ir Sapiegų parkas. Ir vieno, ir kito rekonstrukcija neapsiėjo be vilniečių protestų. Praėjusią vasarą visuomenė sukilo prieš savivaldybės brukamą Reformatų skvero projektą, kuriame nebebūtų medžių. Žmonėms pavyko išsireikalauti, kad jis būtų pakeistas.

Sapiegų parke jau turėjo darbuotis medkirčiai. Tačiau visuomenės pasipiktinimas, kilęs po parko rekonstrukcijos pristatymo, privertė merą Remigijų Šimašių ją stabdyti. Panašu, kad medžiai nebus kertami.

"Dažnai lankausi tame parke. Vilniuje mažai tokių vietų, kur rudenį, kai medžiai gražiai nusispalvina, gali bristi per nukritusius lapus, priartėti prie gamtos būdamas pačiame miesto viduryje. 1982 m. buvo įsteigta Istorinių parkų ir sodų chartija. Lietuva prie jos prisijungė Nepriklausomybės metais. Pagal ją, istoriniai želdynai yra ramybės ir taikos oazės, kur žmonės gali pabūti artumoje su gamta. Man labai patinka šis apibrėžimas. Sapiegų parkas atitinka jį visu šimtu procentų", – tikino Andrejus.

Pagal pradinį projektą, Sapiegų parke turėjo būti iškirsta daug medžių, įrengiami gėlynai ir fontanai. Būtų suformuotas dirbtinis barokinio stiliaus kūrinys. Anot A.Gaidamavičiaus, būtume turėję dar vieną Bernardinų sodą, kur gražu, išpuoselėta, iščiustyta, bet nėra tikros gamtos, nėra dvasingumo. Ta vieta palaikoma dirbtinai. Jei staiga žmogus nustotų ten tvarkytis, ji labai greitai pavirstų neestetiška, apleista teritorija. Tokios zonos mieste reikalauja nuolatinės priežiūros, taigi ir nuolatinių didelių investicijų.

"Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, nuėjęs tas pats vajus. Nesugalvojama, kaip panaudoti ES pinigus miesto infrastruktūrai tvarkyti, ir jais naikinami gražiausi Lietuvos parkai ir miesto želdiniai", – tvirtino gamtininkas.

Andrejus Gaidamavičius

Karas niekada nesibaigia

Vilniuje ilgaamžių medžių rasime tik dviejuose parkuose – Vingio ir Sapiegų. Kai kurių amžius siekia 300 metų, o Sapiegų parke augančiai seniausiai Vilniaus liepai – net 350. Kuo medis senesnis, tuo jis vertingesnis kaip gamtos paveldas. A.Gaidamavičius ragina nepamiršti, kad medis auga šimtmečius. Išgriovus kokį nors dvaro pastatą, turint planus galima atstatyti su visomis jo architektūrinėmis vertybėmis, o nupjovus seną medį teks labai ilgai laukti – kelias kartas.

"Mane labai piktina, kai staiga pradeda trukdyti priešais bažnyčią augantys medžiai, nors jie niekam netrukdė šimtmečius. Skaudžiausias pavyzdys – Šiluvoje prieš popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą išpjauti ąžuolai, sodinti dar Antano Smetonos laikais. Sapiegų parko medžius juk taip pat kažkas sodino, buvo progos, šventės. Pavarčius senus miesto laikraščius atrastume daug miesto praeities ženklų. Bet kai tų medžių istoriją pamirštame, labai lengva ranka galime juos naikinti", – sakė aplinkosaugininkas.

Neatsakingai, nemokšiškai Vilniuje elgiamasi ir su miestą supančiais miškais. Pernai Balsių bendruomenė sustabdė kirtimus Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinyje, bet kitame miesto pakraštyje, Antakalnio seniūnijoje, gyvenantiems vilniečiams šiandien tenka kęsti jų miško naikinimą. Iškirstas pušis kasdien išgabena pilnutėliai miškavežiai.

Iš miško daromas parkas ir sakoma: taip bus gražiau. Andrejus įspėja, kad bus priešingai. Praretinus medžius, apatinį ardą pasiekia daugiau šviesos, todėl iškart pakyla krūmai ir miškas virsta šabakštynu. Tada kasmet reikia įdėti daug darbo jį naikinant – kirsti krūmus, nuodyti herbicidais žemę, kad jie nebeataugtų. Kasmet vis tęsiasi karas su gamta.

Brangios mados

Iš Vilniaus pakraščių grįžtame atgal į centrą. Dešiniąją Neries krantinę tarp Žaliojo ir Mindaugo tiltų puošia užsieninės liepos. Prieš penkerius metus jos pakeitė ūksmingas miesto tuopas. Bet ar tikrai puošia?

"Buvo pasodintos 10–15 metų liepos. Tokių didelių medžių nukertama didžioji dalis šaknų, kitaip nebūtų įmanoma jų transportuoti. Jie nebus ilgaamžiai, nes sodinami jau pažeisti", – tikino gamtininkas. Liūdna prognozė Vilniaus centrui, kur tokiomis liepomis užsodinta ne viena gatvė, neišskiriant nė Gedimino prospekto.

Mieste gausu įvairių dirbtinai atrodančių medžių – ilgastiebių klevų, panašių į šluotas, lapuočių kvadrato formos laja. Visos šios dekoratyvios formos yra trumpaamžės. Andrejus joms duoda 10–12 metų, paskui vėl teks investuoti ir sodinti naujus medelius.

"Mes vis dar priimame tai kaip kažką modernaus, bet Europoje to dirbtinumo visi jau seniai atsikando. Grožis – tai didelis, natūraliai besišakojantis medis, o ne dekoratyvios formos. Kam gali būti gražu tos kvadratinės liepos, kurias žada sodinti Lukiškių aikštėje?

Vilnius jau pasirinko. Jam mieliau betoninis Gedimino kalnas nei tikras.

Kiekvienu tokiu atveju kyla minčių, kad perkant tokius brangius pirkinius dalis pinigų išplaunama. Kas iš tikrųjų objektyviai įvertins, kiek tas ar kitas medis kainuoja. Pasakys, kad tai kažkokia reta veislė ar ypatinga forma. Viename medelyne gali tą patį medį nusipirkti už šimtą eurų, kitame – už tūkstantį. Neprofesionalo žvilgsniu skirtumą įvertinti sunku", – aiškino A.Gaidamavičius.

Betoninis pasirinkimas

Gamtininką džiugina, kad vilniečiai vis aktyviau reiškia nuomonę dėl miesto želdinių. Dažnai tai, ką nori įgyvendinti miesto valdžia, jiems netinka. Ar apskritai galima patikėti parkus savivaldybei, dėl kurios sprendimų žmonės imasi šakių?

"Ji nepajėgi tinkamai bendrauti su visuomene. Miesto parkai – tai ne privatūs sklypai, kur savininkas tvarkosi kaip nori, tai savivaldybės žemė. O mes, joje gyvenantys, taip pat esame savivalda, ir mūsų poreikiai turi būti tenkinami pirmiausia. Jeigu būtų atsiklausiama visuomenės, kaip turi atrodyti jų miesto parkas, nebūtų nesusipratimų", – sakė A.Gaidamavičius.

Želdinių specialistui, aplinkos architektui gali atrodyti vienaip, bet žmogui, gyvenančiam šalia to parko, galbūt reikia visai ko kito – ne tokio medžio, kuris priviliotų daugiau lankytojų iš viso miesto, o tokio, kuris būtų jam kaip psichoterapeutas, šalia kurio galėtum praleisti laiką su vaikais, pasivaikščioti su šuniu ar panašiai.

Be paprasčiausio susikalbėjimo, Andrejus pasigenda ir profesionalaus požiūrio. Jis laukia, kada bent vienoje savivaldybėje atsiras arboristas, kitaip tariant, medžių gydytojas. Latvijoje beveik visos savivaldybės juos turi, ten šie specialistai ruošiami universitetuose. Mūsų šalyje mokytis arboristu nėra kur.

"Viso to, kas vyksta su želdiniais Vilniuje, simbolis man yra Gedimino kalnas. Jei arboristai priiminėtų sprendimus, jie niekados neleistų nupjauti visų medžių. Net mažiausią ekologinį raštingumą turinčiam žmogui aišku, kad nupjovus medžius šlaitai griūva. Pjaunant medžius kalnuose formuojasi nuošliaužos, palaidojami kaimai. Tas pats ir čia. Ne vieną kartą istorijoje Gedimino kalnas buvo užvirtęs ant Valdovų rūmų. Dėl to tarpukario pabaigoje jis ir buvo užsodintas. Ir ne bet kaip, o sidabriniais klevais, kalnų medžiais. Rudenį jie buvo labai gražūs, turėjo ypatingai tvirtą šaknų sistemą", – aiškino gamtininkas.

Bet Vilnius jau pasirinko. Jam mieliau betoninis Gedimino kalnas nei tikras.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Piarininkas

Piarininkas portretas
tas Gaidamavičius, matosi, kad sau gamtos gynėjo reklamą nori daryti, o nutuokia apie ją mažai. Nepalyginsi su Paltanavičiumi, kuris tikras akademikas, todėl tokių niekų nepliauškia ir nesipiarina. Iš piršto laužtas teiginys, kad praretinus medžius krūmynai užželia, kuriuos paskui reikia purkšti. Turėtų ,,gamtos žinovas" pastebėti, kad ir tankiuose Vilniaus pušynuose krūmynai puikiai veši, nes pušys neužpavėsina krūmų, o krūmynų purškimai po iškirtimo nevykdomi, nebent Gaidamavičius pats juos purškia, jei taip tauškia. Turėtų tas tauškalius žinoti, kad neretinami tankūs pušynai silpsta, dalis medžių apmiršta ir platina kenkėjus. Antakalnyje dauguma žmonių džiaugiasi, kad prašviesėjo miškai, kurie buvo pradėję pradėję virsti šabakštynais, tik apsimetėlis gamtos žinovas virkauja ir visus iš eilės neišmanėliais krikštija.

Mindaugas

Mindaugas portretas
Blogai, kai žmogus įgavęs truputėlį teorinių žinių jau galvoja, kad viską žino ir gali visus viešai mokyti bei smerkti, netgi profesionalus.Tai yra labai neatsakingas, ne pilanai subrendusio žmogaus poelgis, jam reikėtų ne staraipsnius rašyti, o padirbėti miške su kirviu,o vėliau gal ir su pjūklu, gal tada nustotų kelti bangas lygioje vietoje.

Baisu

Baisu portretas
Baisu, kai žmogelis studijavęs ir miškininkystę pliurpia tokias nesąmones, lyg visiškai nebūtų girdėjęs kas yra ugdomieji kirtimai. Ir puikiai žino, kad mieste jokie herbicidai nuo atžalų nenaudojami. Gal pas save kaime jis juos ir naudoja. Kokie jo Labanoro gynimai, kai ten visi kirtimai teisėti ir atlikti pagal visus reikalavimus. Kai žmogelis galimai turi asmeninių problemų ir jam trūksta dėmesio, svarbu sukelt kuo daugiau triukšmo ir atkreipt į save dėmesį
VISI KOMENTARAI 14
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių