Vilniuje – tūkstančiai šikšnosparnių

Į Vilniaus miesto žaliąsias erdves kas vakarą maitintis išskrenda daugiau nei 10 tūkst. šikšnosparnių. Tai vieninteliai žinduoliai, kurie gali skraidyti, vieniems keliantys baimę, kitiems nuostabą.

Virš parkų, skverų, kelių, aikštelių, Neries upės dažniausiai skraidantys šikšnosparniai - šiauriniai šikšniai, šikškniukai mažyliai, rudieji nakvišos. Pastaruosius lengva atskirti ir ne specialistui – jie kur kas stambesni už kitus šikšnosparnius. Įsigudrinus galima atpažinti ir vandeninį, ir kūdrinį pelėausius, kurie vabzdžius gaudo skrisdami palei patį vandens paviršių.

Erdvėje šikšnosparniai orientuojasi skleidžiamo ultragarso pagalba. Tai aukšto dažnio (20-120 kilohercų) bangos, kurių žmogus negirdi. Jos padeda šikšnosparniams orientuotis tamsioje erdvėje, aptikti grobį ir jį sugauti.

Per naktį vienas gyvūnėlis sumedžioja iki vieno trečdalio savo kūno svorio grobio. Nereikia būti matematiku, kad suprastum, jog virš miesto skraidantys šikšnosparniai per vieną naktį suėda tūkstančius - šimtus tūkstančių vabzdžių.

Šikšnosparnių nereikėtų baimintis. Vis dar yra žmonių, manančių, kad šikšnosparniai puola ir įsivelia į plaukus. Tiesos tame yra tik tiek, kad į plaukus įsivelia nepatyrę jaunikliai. Nuo liepos vidurio jie pradeda mokintis skraidyti ir medžioti. Jauniklius privilioja aplink galvą besisukantys kraujasiurbiai vabzdžiai – uodai, mašalai. Plaukai iš dalies sugeria ultragarsą, todėl  neįgudusių jauniklių „radaras“ užfiksuoja tuštumą, pro kurią bandydami praskristi įsivelia į plaukus.

Dienoja šikšnosparniai namų, bažnyčių palėpėse, pastogėse, inkiluose, po atšokusia medžių žieve, drevėse, prie kurių geras, atviras priskridimas. Rudenį padaugėja šikšnosparnių, migruojančių piečiau į šiltesnius kraštus.

Žiemą šie gyvūnai praleidžia hibernacijos – sulėtėjusios medžiagų apykaitos – režimu. Žiemojimui renkasi patalpas, kur nėra skersvėjo, garso, šviesos trikdžių, laikosi pastovi temperatūra (dažniausiai teigiama) ir yra drėgna. Tai rūsiai, požemiai, palėpės, taip pat medžių drevės.

Šikšnosparnių tyrimams plačiai naudojami detektoriai. Jie leidžia išgirsti paprastai žmogui negirdimus šikšnosparnių skleidžiamus garsus. Specialios kompiuterinės programos leidžia itin tiksliai nustatyti rūšis pagal įrašytą garsą, nes kai kurių šikšnosparnių ultragarsas skiriasi vos keliais kilohercais.

Nors dr.Kazimiero Baranausko teigimu, ir jaučiamas šioks toks šikšnosparnių pagausėjimas, nerimą kelia tinkamų žiemaviečių trūkumas. Iškirtus miškus ir parkus nelieka senų, drevėtų medžių, seni pastatai, kuriuose prieglobstį rasdavo šie žvėreliai, nugriaunami arba rekonstruojami taip, kad dėl labai pasikeitusių sąlygų šikšnosparniai negali toliau juose gyventi. Aplinkosaugininkų susirūpinimą kelia ne tik menkas visuomenės informavimas ir sąmoningumas, bet ir žinomų žiemaviečių apsaugos trūkumas. Dažnai į tokias patalpas vis dar lengva patekti pašaliniams, jose triukšmaujama, deginami laužai, net išdaužomi aplinkosaugininkų iškelti inkilai. Be to, esamos sutvarkytos žiemavietės, kaip, pavyzdžiui, Panerių tunelis nėra tinkamai prižiūrimos – pernai į šį tunelį įsilaužę vandalai žiemavietes nuniokojo.