Vilnios upelė nusinešė ir didvyrį

Nepaisant laiko tėkmės, šis senas ir neišvaizdus paminklas yra svarbus Vilniaus istorijai, taip pat kalbantis apie mažo žmogaus didelę širdį.

Vandens spąstai

1931 metai, balandžio 23-iosios vakaras. Į Vilnios upelę įkrito ketverių metų berniukas. Netoliese gyvenęs mažametis čia atėjo stebėti potvynio, tačiau nuslydo nuo kranto. Skęstantį vaiką pamatė tuo metu pro šalį kartu su draugais ėjęs 18-metis amatų mokyklos moksleivis M.Dordzikas. Puolęs į stipriai patvinusią upę jis bandė gelbėti vaiką, tačiau tragedijos aplenkti nepavyko – abu juos nusinešė upės srovė.

Vieni istoriniai šaltiniai teigia, jog nuskendo ir M.Dordzikas, ir keturmetis žydų berniukas Chackelis Charmacas, kiti – jog mažametis buvo išgelbėtas. Tačiau bene geriausiai į šią istoriją įsigilinęs rašytojas ir miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius teigia, jog nuskendo abu vaikai, ir kiek vėliau buvo ištraukti abiejų kūnai. Mažamečio kūnas buvo rastas po kelių dienų, o jo gelbėtojo – tik po mėnesio.

"Kasdienybės" istorija

Šio paminklo istoriją D.Pocevičius įtraukė į savo knygą "100 istorinių Vilniaus reliktų". "Tai – paminklas, skirtas ne "didžiųjų" darbams atminti, o įamžinantis "mažąją" kasdienybės istoriją, kuri dažnai būna ne mažiau herojiška", – rašė D.Pocevičius.

Paminklas D.Pocevičių sudomino dėl savo neįprastumo bei keistos vietos. To meto spaudą perskaitęs rašytojas savo knygoje nupiešė gana išsamų tragedijos vaizdą.

Nelaimė įvyko Didžiojo Vilniaus potvynio metais. "Tada spauda labai daug rašė apie potvynį, tos žinios kartais buvo išpūstos. Paskui rašė ir apie šią tragediją.

Kai kurios politinės jėgos išnaudojo nelaimę savo tikslais – vieni aštrino konfliktą tarp lenkų ir žydų. Kiti teigė, kad šis įvykis atšildė lenkų ir žydų santykius – lenkų berniukas gelbėjo žydą. Tačiau buvo sakoma ir priešingai – kad žydo gelbėti nereikėjo", – "Vilniaus dienai" pasakojo D.Pocevičius.

Jis parodo mūsų miesto istoriją, multikultūrinę praeitį. Tokių senų paminklų turime labai nedaug, pirštais būtų galima suskaičiuoti. Nebent bažnyčiose

M.Dordziko poelgį po kelerių metų nutarta įamžinti paminklu. Jis atidengtas po trejų metų, balandžio 23 d. Sprendimą įrengti paminklą priėmė Vilniaus miesto taryba, o jam įrengti buvo renkamos lėšos.

"Kadangi paminklas turėjo krikščionišką atspalvį, aukotojų sąrašuose, deja, nesimatė žydų pavardžių", – savo knygoje rašė D.Pocevičius.

Apie didvyrį – kukliai

Nedidelį iš tamsaus granito nukaltą paminklą puošia Aušros Vartų Dievo Motinos reljefinis atvaizdas, o po juo lenkų kalba iškalti žodžiai, skelbiantys, kad 1931 m. balandį didvyrio mirtimi žuvo amatų mokyklos moksleivis M.Dordzikas.

Krikščioniškas paminklas bei jo atidengimas buvo plačiai minimas lenkų spaudoje, tuo metu žydų spaudoje pasirodė tik nedidelė žinutė vidiniuose puslapiuose.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kraštotyros svetainė "Vilnijos vartai", naudodamasi įvairiais šaltiniais, skelbia, jog tiksli M.Dordziko gimimo data ir vieta nežinomos, apie jį nėra rašoma enciklopedijose. Galima spėti, kad M.Dordzikas gimė Vilniuje, nes čia tuo metu mokėsi internatinėje amatų mokykloje.

Suniokotas ne kartą

Menotyrininkė ir meno kritikė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, kurios knygą "Vilniaus skulptūrų kelias" išleido Modernaus meno centras, šį paminklą vadina svarbiu Vilniaus istorijai.

"Gal visai nevertingas meniniu požiūriu būtų prie Užupio esantis paminklas Mečislavui Dordzikui, tačiau jis parodo mūsų miesto istoriją, multikultūrinę praeitį. Tokių senų paminklų turime labai nedaug, pirštais būtų galima suskaičiuoti. Nebent bažnyčiose", – apie paminklą pristatydama knygą sakė J.Marcišauskytė-Jurašienė.

Kaip teigiama "Vilnijos vartuose", paminklas buvo ne kartą suniokotas. Tai įvyko 1994 ir 2000 m., dažniausiai – dėl avarijų. Paminklas buvo atstatytas žydų bendruomenės pastangomis, o tam, kad jo neužkliudytų važiuojantys automobiliai – pastatytas ant aukštesnės pakylos. Paminklą norėta perkelti į Rasų kapines, tačiau šie planai taip ir nebuvo įgyvendinti.

D.Pocevičiaus surinktais duomenimis, ypač paminklas nukentėjo 2000-aisiais. Tada jis beveik dvejus metus praleido dirbtuvėse, o jo pasigedę vilniečiai toje vietoje buvo pastatę medinį kryželį.