Vilnietis treniruoja šunį traukti didelius svorius: naujausias rekordas – trys tonos

„Dzeusą įsigijau užsienyje. Jis veistas specialiai tam, kad galėtų užsiimti jėgos sportu. Kai šuniui buvo penki mėnesiai, varžybose jis tempė toną sveriantį daiktą. O aštuonių mėnesių – dvi tonas ir šimtą kilogramų. Sukakus metams gyvūnas jau pajėgė patempti dvi tonas ir septynis šimtus kilogramų bei tapo svetur vykusių varžybų nugalėtoju“, – apie pusantrų metų amžiaus pitbulio ir Stafordšyro mišrūno pasiekimus pasakojo šeimininkas.

Pastarasis savaitgalis taip pat buvo ne išimtis. Rygoje svečiuojantis pas svorio traukimo šunų sportu užsiimantį bičiulį, Dzeusas paskui save kelias sekundes traukė tris tonas sveriantį visureigį „Mercedes-Benz“.

„Rezultatas paliko įspūdį tiek man, tiek draugui. Nors šuo – dar jaunas, jau yra labai stiprus“, – akcentavo pašnekovas.

Paklaustas, kokia metodika naudojama mokant keturkojį tempti didelius svorius, Dominykas pabrėžė, kad minėtas svorio traukimo sportas yra labai brangus ir reikalaujantis specifinio pasiruošimo. 

„Garaže esu įrengęs specialų bėgimo takelį, laipynę ant trijų metrų aukščio sienos. Taip pat treniruotėms nupirkau medinį karutį, į kurį įdedami blokeliai, o šuo visa tai traukia. Per treniruotes Dzeusas pratinamas traukti nedidelius svorius, o kas tris-keturis mėnesius, varžybų metu, kai siekiama rezultato, traukiamas svoris būna tikrai didelis“, – kalbėjo D. Rukšėnas.

Vyras pridūrė, jog su augintiniu tenka  treniruotis ir miške. Tada ant pitbulio esą uždedamos petnešos, prie kurių prisegama maždaug 25 kilogramus sverianti grandinė. Tempdamas šį svorį šuo lėtai eina.

„Prisimenu, iš pradžių, kai gyvūnui buvo apie trys mėnesiai, prie virvelės pririšau lengvus plastikinius butelius ir prisegiau prie antkaklio. Visa tai buvo reikalinga tam, kad Dzeusas priprastų prie plastikinių butelių skleidžiamo garso. Vėliau, po dviejų mėnesių, užkabinau apie du kilogramus sveriančią grandinę, dar vėliau –  sunkesnę, taip pamažu didinau svorį. Tačiau per treniruotę tempiamas svoris niekada neviršija šuns kūno svorio“, – tikino vyras.

Pasiteiravus, ar šitokiais būdais treniruojant keturkojį, o paskui ir varžantis, jis nepatiria kokių nors traumų, patempimų, D. Rukšėnas sakė, jog apie tokius atvejus, kad svorio traukimo sportas kenktų šuns sveikatai, negirdėjo.

Rezultatas paliko įspūdį tiek man, tiek draugui. Nors šuo – dar jaunas, jau yra labai stiprus.

„Šuo niekada nepradės tempti didelio svorio iš karto. Kad taip įvyktų, reikia treniruoti pamažu. Tai nėra kankinimas kaip daugelis galvoja. Gyvūnas turi savisaugos instinktą, jis pradės traukti svorį tik tada, kai pasijus galintis tai padaryti. Jei ne, atsisės ir sėdės. Be to, po kiekvieno gerai atlikto darbo, šunį reikia girti bei paskatinti apdovanojant. Kai Dzeusas traukė tris tonas sveriantį visureigį, po to nupirkau jam naują gražų antkaklį“, – kalbėjo Dominykas.

Vyras pasakojo, kad keturkojus traukti didelius svorius treniruoja jau apie ketverius metus. Jis įsitikinęs – tokio pobūdžio sportas šunis stiprina, jie ilgiau gyvena ir nenutunka. Pirmasis jo augintinis – rotveileris Maksas vienų varžybų  Lenkijoje metu nutempė beveik septynias tonas sveriantį korvinį. Keturkojis taip pat buvo pirmasis pasaulyje, kuriam savo jėga pavyko pajudinti lėktuvą.