Pačioje Vilniaus širdyje, šalia Aušros vartų esančioje Šv. Dvasios cerkvėje, ilsisi trys Vilniaus kankiniai – Antanas, Jonas ir Eustachijus. Jų kūnai atsisako paklusti laikui jau daugiau kaip 660 metų.

Dievas padeda neprašomas

Stačiatikių šventųjų kūnai mumifikavosi savaime, neįsikišus žmogui. Palaikų paslaptį mėginę įminti mokslininkai atsakymo nerado. Priešingai nei jie, dvasininkai neabejoja, kad tai – stebuklas.

"Jie neirsta – jei nuimtume audeklus, pamatytume raumenis, sausgysles, odą, nagus. Mokslinio jų būklės paaiškinimo ypač intensyviai ieškota tarybiniais laikais – tuomet daugybei šventųjų palaikų atlikti skrodimai. Ir jokio mokslinio paaiškinimo nerasta. Viešpaties stebuklo, kaip ir jo buvimo, moksliniais bandymais neįrodysi ir nepaneigsi", – dienraščiui teigė Šv. Dvasios cerkvėje tarnaujantis dvasininkas Jevgenijus Rudenko.

Jis užtikrino, kad Vilniaus kankinių palaikų būklė nėra palaikoma jokiomis dirbtinėmis priemonėmis. "Kai mumifikuojamas kūnas, jį paprastai tepa aliejais ar kitais konservantais. Pavyzdžiui, Leniną įvairiomis medžiagomis tepa jau daugiau kaip 80 metų, bet iš jo jau beveik nieko neliko. Tai didžiulis brangiai kainuojantis darbas. O mes jokių pinigų Dievui nemokame už tai, kad jis saugo šiuos šventus palaikus", – šyptelėjo pašnekovas.

Pasak jo, užfiksuota keletas atvejų, kai Vilniaus kankinių palaikams priskirti stebuklai, – esą tikinčiųjų maldos šventiesiems buvo išklausytos, ir jie ar jų artimieji, sirgę kūno ar dvasios ligomis, pagijo.

Atsisakė paklusti Algirdui

Trys Vilniaus kankiniai tarnavo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui. Jie, kaip ir dalis tuomečių Lietuvos didikų, buvo pagonys. Tačiau į Vilnių su Algirdo žmona atkeliavęs šventikas Nestoras pakeitė jų gyvenimus.

Broliai Antanas ir Jonas prieš atsiversdami į krikščionybę turėjo kitokius vardus – Kumetis ir Nežilas. "Žinia apie Kristų taip persmelkė jų sielas, kad jie pasiryžo krikštytis, – pasakojo J.Rudenko. – Pagonys, kurie, žinoma, turėjo labai didelę įtaką kunigaikščio Algirdo dvare, pastebėjo, kad jie smarkiai išsiskiria dvaro visuomenėje: per pasninką nevalgė mėsos, užsiaugino ilgus plaukus, kas tuo metu buvo labai neįprasta, neskuto barzdų ir atvirai skelbėsi esantys krikščionimis."

J.Rudenko teigimu, kol Kumetis ir Nežilas nebuvo atsivertę į krikščionybę, didikai nekreipė itin didelio dėmesio į prastuomenėje populiarėjantį tikėjimą. Tačiau broliai buvo didikai, o tai jų padėtį gerokai komplikavo.

"To pagonys negalėjo pakęsti. Šie pyko, kad Algirdas nuolaidžiauja krikščionims ir jiems nedraudžia išpažinti savo tikėjimo. Dėl to jie prispaudė Algirdą ir šis paliepė broliams viešai atsisakyti savo tikėjimo. Jie griežtai atsisakė. Nors Algirdas religijos atžvilgiu neturėjo nei simpatijų, nei antipatijų, atsisakymas paklusti jį įsiutino", – tęsė kunigas.

Mirtis nuo tikėjimo neatgrasė

Abu broliai Algirdo įsakymu buvo įmesti į kalėjimą. Vyresnysis brolis Jonas iškentė maždaug metus ir paprašė kunigaikščio malonės. Algirdas sutiko išlaisvinti Joną, tačiau su sąlyga, kad viešai išsižadės krikščionybės ir grįš į pagonių gretas.

"Tuomet Jonas palūžo – krikščionys jį atstūmė kaip išsižadėjusį savo tikėjimo, savu jo nepripažino ir pagonys. O jo brolis Antanas ir toliau kentė dėl Kristaus. Tada Jonas kreipėsi į šventiką Nestorą, kad šis įtikintų Antaną vėl jį priimti kaip brolį. Antanas atsakė griežtai: jeigu Jonas negrįš pas Kristų, su juo nebendrausiąs", – pasakojo J.Rudenko.

Taigi brolio tikėjimo paveiktas Jonas vėl atsivertė į krikščionybę. "Jis apie savo grįžimą į krikščionių gretas akis į akį prisipažino Algirdui. Šiam toks pareiškimas nieko ypatinga nereiškė – jis buvo politikas, o ne tikėjimo žmogus. Bet kai Jonas viešai, didikams vakarieniaujant, pasiskelbė tikįs Kristų, tai kunigaikštį įsiutino", – dėstė šventikas.

Taip broliai ir vėl atsidūrė viename kalėjime. Spaudžiamas pagonių dvariškių, Algirdas jiems paskelbė mirties nuosprendį. 1347 m. balandžio 14 d. Antanas buvo pakartas. Manyta, kad Jono tikėjimas kiek silpnesnis, ir po brolio egzekucijos jį dar bandyta grąžinti į pagonių gretas, tačiau kankinys nepakluso ir po dešimties dienų taip pat buvo pakartas.

Dar po pusmečio – 1347 m. gruodžio 13 d. – mirties bausmė įvykdyta ir jų giminaičiui Kruliui, taip pat priėmusiam krikštą, po kurio pasivadino Eustachijaus vardu. Jį prieš mirtį taip pat mėginta atversti į pagonybę – itin žiauriai kankintas: muštas lazdomis, rauti plaukai, kankintas vandeniu. Eustachijaus kūnas dar dabar mena kankinimus – matyti, kad jo kojos buvo sutrupintos. Trečiajam Vilniaus kankiniui tebuvo aštuoniolika.

Apaugo legendomis

Kaip skelbia padavimas, po tikėjimo brolių egzekucijos dar dešimt dienų jų nužudymo vietoje į dangų stiebėsi ugninis stulpas.

Visi trys tikėjimo broliai, anot padavimo, buvo pakarti ten pat – ant ąžuolo, kuris Vilniuje buvo tradicinė egzekucijų vieta, šakų. Kitas padavimas skelbia, kad Eustachijus buvo paskutinis myriop nuteistas žmogus, pakartas ant to ąžuolo.

Dabar, anot J.Rudenko, ąžuolo vietoje stovi Švč. Trejybės bažnyčia, beje, anksčiau buvusi pravoslaviška. Esą bažnyčios altorius pastatytas ant kelmo to paties ąžuolo, ant kurio šakų pakarti trys Vilniaus kankiniai.

Beje, Antanas, Jonas ir Eustachijus stačiatikių bažnyčios buvo pripažinti šventaisiais per labai trumpą laiką – nuo jų nužudymo dienos iki beatifikacijos praėjo vos 17 metų. Toks terminas tiek viduramžiais, tiek dabar yra labai trumpas.

Tai dingdavo, tai atsirasdavo

Sudarius Liublino uniją Švč. Trejybės bažnyčia buvo atimta iš stačiatikių. 1597 m. dabartinės Šv. Dvasios cerkvės vietoje pastatyta medinė pravoslavų šventykla, joje buvo saugomi ir Vilniaus kankinių palaikai. Dabar čia stovinti cerkvė iškilo tik XIX a. viduryje.

XVII a. buvo baiminamasi dėl palaikų saugumo, ir dvasininkai juos užmūrijo žemutinėje šventykloje. Paženklindami vietą, kur paslėpti palaikai, vietos šventikai pakabino Jono, Antano ir Eustachijaus ikoną.

Tačiau žinia apie jų buvimo vietą nuskendo užmarštin, ir tik XIX a. pradžioje kankinių palaikai buvo atrasti ir iškelti.

1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, palaikai saugumo sumetimais buvo išvežti į Maskvą. Į Vilnių jie grąžinti 1946 m., patriarcho Aleksijaus I nurodymu. Ir iki šiol liepos 26-oji, palaikų grąžinimo į Vilnių diena, yra viena svarbiausių vietos tikinčiųjų šventė.