Šios Velykos mažiausiai dviem Nemenčinės vaikų ir paauglių socialinio centro auklėtiniams bus kitokios. Jas jie sutiks toli nuo Lietuvos. Prieš kelias savaites į Italiją iškeliavo 15 metų mergina, dar anksčiau jos jaunesnę draugę atrado šeima iš Naujosios Zelandijos.

Patiria bendravimo džiaugsmą

Vaikų namų auklėtiniai paaugliai neretai puse lūpų vadinami pasmerktaisiais. Ne todėl, kad gyventų nežmoniškomis sąlygomis ar jiems trūktų dėmesio. Tiesiog tikimybė, kad juos įsivaikins lietuvių šeima, beveik lygi nuliui. Ir čia į pagalbą ateina užsieniečiai, kurie įvaikių dažnai ieško kitose šalyse. Lietuvą šiuo atžvilgiu ypač pamėgę italai.

„Kažkas yra įsivaikinęs lietuvių vaiką, pasisekė, tada apie tai pasakoja kitiems. Gal mes ką nors bendra turime su italais, gal kultūriniai panašumai. Mūsų vaikai bendraudami su italų vaikais greitai išmoksta italų kalbą. Bent jau iš mūsų nemaža dalis vaikų išvažiuoja būtent tenai“, – pasakojo Nemenčinės vaikų ir paauglių socialinio centro direktorė Jurgita Pukienė.

Nuolat palaiko ryšį

Aplinkos pakeitimas vaikui dažnai sukelia stresą. Tačiau kol kas, pasak J.Pukienės, nė vienas iš vaikų, iškeliavusių į užsienį, grįžti atgal noro nepareiškė. Bet su vaiku nuolat palaikomas ryšys. Per keletą ar keliolika vaikų namuose praleistų metų vaikai vis tiek spėja prie jų priprasti, susidraugauti su aplinkiniais.

„Dabar yra internetas, tad su vaiku, juolab paaugliu, bendrauti nesudėtinga. Naudojamės “Skype„ programa, rašom elektroninius laiškus. Be to, yra užsimezgęs ryšys tarp išvykusių vaikų ir vaikų, gyvenančių globos namuose Lietuvoje. Yra auklėtojos, yra draugai likę, bendramoksliai. Ir tam vaikui labai svarbu, kad kas nors juo domisi, kam nors jis rūpi“, – dėstė J.Pukienė.

Be to, vaiku rūpinasi ir užsienio institucijos. Dvejus metus užsienio valstybės, į kurią išvyko vaikas, globos ir socialinės įstaigos siunčia į Lietuvą ataskaitas, kaip jam sekasi.

Laukia ilgas kelias

Įsivaikinti lietuvių vaiką pasiryžusiems užsieniečiams savo šalyje tenka peržengti ne vienos biurokratinės įstaigos slenkstį. Į Lietuvą vykti ir susipažinti su vaiku užsienietis gali tik gavęs daugybę dokumentų, atspindinčių jo gyvenimą, socialinę padėtį, aplinkinių nuomonę apie įvaikinamą vaiką.

„Užsieniečiai įtėviai pereina visa tai, kuo reiktų pasirūpinti ir mūsų lietuvių šeimoms, norinčioms priimti vaiką. Štai mums bendradarbiaujant su Naująja Zelandija buvo atsiųstas šeimos, norinčios įsivaikinti mūsų vaiką, aprašymas, kaimynų apklausos, mokyklos vadovų, kurią lankė tos šeimos vaikai, atsiliepimai apie šeimą, kaip jie rūpinasi savo vaikais“, – dėstė Nemenčinės globos įstaigos vadovė.

Siekia įsivaikinti kūdikį

Lietuvoje įvaikinimo padėtis, palyginti su užsieniu, skiriasi kaip diena ir naktis. Bendra, ko gero, tik tai, kad dažnai įtėviais nori tapti tie, kurie savo vaikų neturi. Tik, priešingai nei užsieniečiai, lietuviai nelinkę priimti į savo šeimą paauglio. Bene visuomet norima įsivaikinti trejų metų ir mažesnius vaikus.

Šitaip žmonės neretai tikisi išvengti daugybės problemų ir patys formuoti vaiko charakterį. Ir nors situacija, palyginti su tarybiniais laikais, kai kalbos apie įvaikinimą buvo tabu, pagerėjo, problemų išlieka nemažai.

„Kol kas lietuviai vis dar baiminasi vyresnių vaikų, nes neva su paaugliu sunkiau susitvarkyti. Dažniausiai norima vaikų iki 3 metų, o dar geriau, jei tai kūdikėlis, taip pat vaikas iš gyvybės langelio. Tačiau tų kūdikėlių ne tiek jau daug yra, be to, pagal taisykles jie tris mėnesius turi praleisti kūdikių namuose, kol tvarkomas jų teisinis statusas“, – teigė J.Pukienė.

Moko atsikratyti baimių

J.Pukienė pasakojo neretai bendraujanti su įsivaikinti planuojančiomis šeimomis, o pastaruoju metu veda mokymus būsimiems įtėviams ir globėjams pagal specialią GIMK programą. Pagrindinis šios programos dėmesys skiriamas gebėjimams, kuriuos privalo išsiugdyti asmenys, ketinantys globoti ar įsivaikinti vaiką.

„Programos tikslas – ugdyti asmenų, norinčių globoti vaiką, gebėjimus. Po keturių mėnesių, arba 10 sesijų, kiekvienas gali save įsivertinti ir pasakyti: aš galiu įvaikinti arba ne“, – teigė J.Pukienė.

Programos kursas būsimiems globėjams ir įtėviams trunka 100 akademinių valandų, t. y. apie 4 mėnesius. Susitikimas trunka 3 valandas, per mokymus mokytojai 2–4 kartus lankosi kandidatų šeimose. Po to rengia išsamią išvadą apie kandidatų šeimą, įvertina jų tinkamumą tapti globėjais ar įtėviais.

„Tapti globėjais ar įtėviais nedalyvavus mokymo programoje – tai tas pat, kaip nusipirkti kostiumą ar suknelę iš anksto jų nepasimatavus. Kiek iš mūsų esame taip pasielgę? Štai grįžtame namo ir pamatome, kad naujas kostiumas ar suknelė iš tikrųjų atrodo visai kitaip arba netinka. Ką darome? Grąžiname? Ar jausime nusivylimą dėl blogo pasirinkimo? O kas bus, jei parduotuvė nepriims tų prekių atgal? Pyksime ant parduotuvės? O gal atiduosime šiuos daiktus kam nors kitam arba pakabinsime juos spintos kamputyje?“ – vertė susimąstyti J.Pukienė.

Mokomi neslėpti tiesos

Dabar pamažu nyksta baimė pasakyti – aš esu įsivaikinęs. Prie to prisideda ir įvairios reklamos kampanijos, socialinės akcijos. Tačiau lietuviams įtėviams vis dar kyla nemažai abejonių, ar atsiras prieraišumas, ar vaikas taps šeimos dalimi. Taip pat nežinoma, kaip teisingai pasakyti vaikui, kad jis yra įvaikintas.

Beje, tai, kaip įvaikintą vaiką priima aplinkiniai, visuomenė, didele dalimi lemia ir įtėvių elgesys. Jeigu įtėviai laisvai apie tai kalba, vaikai tarp bendraamžių jaučiasi gerai. Žinoma, reikia padirbėti prieš ruošiantis įsivaikinti.

Reikia sužinoti aplinkinių, draugų nuomonę apie įvaikinimą. Taip pat reikia artimus žmones paruošti šiam žingsniui: nebijoti pasakyti, kad turėsite įsivaikintą vaiką, kad galbūt reikės draugų, mokytojų, socialinių darbuotojų pagalbos.

„Baimės kinta netgi per mokymą, nes jam vykstant stengiamasi atsakyti į įtėviams ir globėjams rūpimus klausimus. Mes bandome paaiškinti, kad dauguma baimių yra visiškai nepagrįstos. Vaikui apie įvaikinimą pasakyti būtina. Ir kuo anksčiau pasakysi, tuo bus geriau“, – dėstė globos įstaigos vadovė.

Jeigu vaikas mažesnis, galima sekti įvairias pasakas su pavyzdžiais ir taip papasakoti apie įvaikinimą. Šį faktą slėpti vaikystėje ir atskleisti tiesą jau paaugliui, anot pašnekovės, gali būti pavojinga: „Pasakyti paaugliui, kad tu esi įvaikintas, yra sudėtinga, nes tada jam atrodo, kad visas gyvenimas yra pastatytas ant melo.“

Baiminasi tikrų tėvų

Įvaikių turinčios šeimos dažnai nėra linkusios apie įvaikinimą kalbėti viešai. To priežastis – vis dar gyvi biologiniai vaiko tėvai. Dažniausiai degradavę asmenys, iš kurių atimtos tėvystės teisės, savo vaikus prisimena jau tuomet, kai jų atžalos randa naują šeimą ir galimybę kurti normalų gyvenimą.

„Tuomet prasideda grasinimai, kartais netgi reikalaujama susimokėti už vaiką. Šitaip staiga atgimsta “tėviški„ jausmai. Todėl įtėviai neretai nenori viešumo. Be to, net jei tikrieji tėvai ir nereiškia jokių pretenzijų, būna visiškai neaišku, kaip reikia elgtis – bendrauti su jais ar ne. Nors, aišku, vaikui tikrieji tėvai visuomet brangūs tokie, kokie yra“, – teigė J.Pukienė.

Ragina pasiruošti rūpesčiams

Įsivaikinus dažniausiai susiduriama su vaiko elgesio problemomis, nes jam sunku adaptuotis. Reikia suprasti, kad kiekvienas vaikas yra asmenybė ir kiekviena asmenybė turi vis kitokių poreikių. Įtėviai susiduria su visomis vaiko gyvenime buvusiomis negandomis.

Ypač svarbu apie tai kalbėtis ir įsisąmoninti, kad, nepaisant vaiko patirties, jam įtėviai reikalingi, kad jų kantrybė ir nuoseklus atsidavimas kuria tarpusavio pasitikėjimu grįstus santykius. O tokiam pasitikėjimui sukurti būtinas atvirumas ir vaiko šaknų pripažinimas, nes tik tada vaikas ar paauglys pajus, kad yra vertinamas, ir po truputį prisiriš.

„Viskas atsispindi vaiko charakteryje – kokias netektis jis yra patyręs per savo gyvenimą, kiek tos netektys yra paveikusios jo psichiką. Su neseniai į Italiją išvykusia mergaite įtėviai visiškai neturi jokių problemų. Labai džiaugiasi, ji puikiausiai pritapo, su italų vaikais sutaria, mokykloje gauna didžiausią pagalbą, pramoko italų kalbos. Su ja nėra jokių problemų tenai, nebuvo ir čia, nes ji nebuvo problematiško elgesio vaikas“, – pasakojo J.Pukienė.