Tik nustoję meluoti sau ir kitiems pradėsime gyventi geriau

Lietuvai tik atkūrus Nepriklausomybę Vilniuje duris atvėrė Šolomo Aleichemo gimnazija – pirmoji ir iki šiol vienintelė valstybinė žydų mokykla Lietuvoje. Netrukus į šią prestižine greitai tapusią mokyklą ėmė prašytis ir kitų tautybių vaikai. Galbūt jos patrauklumo priežastis – vis dar puoselėjamos tradicinės vertybės, kurias baigiame pamiršti.

– Neseniai minėjote gimnazijos trisdešimtmetį.  Kokiomis nuotaikomis? – "Vilniaus diena" teiravosi nuo 1991 m. mokyklai vadovaujančio direktoriaus Mišos Jakobo.

– Taip, prieš 30 metų spalio 2 d. buvo atidaryta Vilniaus žydų nacionalinė mokykla. Tai buvo didžiulis įvykis ir Lietuvai, ir mūsų šalies žydų bendruomenei. Turiu padėkoti tuometei valdžiai, visiems viršininkams, klerkams, kurie palaikė mūsų bendruomenės norą atkurti bent vieną žydų mokyklą Lietuvoje.

Aš buvau prie šios žydų mokyklos ištakų – iš pradžių dirbau mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Buvo nelengva ją kurti, neturėjome nuo ko "nusirašyti", viską darėme po truputį, palaipsniui. Buvo daug skeptikų: ką jūs mokysite, žydų neliks Lietuvoje, kam viso to reikia... Bet remiantis tomis giliomis žydiškomis tradicijomis, jeigu yra bent vienas vaikas, kuris nori mokytis, kuris nori sužinoti apie savo protėvių gyvenimą, jis turi turėti tokią galimybę. Galų gale, patinka tai ar nepatinka, norite to ar nenorite, nepamirškime, kad žydų tauta davė pasauliui tikėjimą, Šventąjį Raštą, dešimt Dievo įsakymų. Dievas sakė: "Eikite ir darykite."

Šiandien aš džiaugiuosi, kad ši ugdymo įstaiga turi savo veidą, savo specifiką, savo vietą Lietuvos švietimo sistemoje, mes esame pasiekę neblogų rezultatų. Mokykla per visus tuos metus išleido apie 300 abiturientų ir jais šiandien galiu didžiuotis. Dauguma iš jų dirba Lietuvoje, kad ir būtų keista, nors turėjo nemažai galimybių išvykti, yra sėkmingi, yra geri tėvai, jų vaikai jau lanko mūsų mokyklą – aš juos vadinu anūkais. Visa tai, ką matau, man atneša didelį džiaugsmą, pasitenkinimą ir pasigėrėjimą savo, mokytojo, darbu.

Aš labai myliu mokytojo profesiją, labai ją gerbiu. Esi mokytojas, kuris moko savo vaikus – Lietuvos vaikus. Kaip mokai ir ko mokai, priklauso nuo asmens. Ką tu savyje turi, kokias vertybes puoselėji, kaip bendrauji, kaip komunikuoji. O svarbiausia – besąlygiškai turi mylėti vaikus. Ir vaikai tai jaučia. Turi jiems būti teisingas, griežtas ir reiklus. Ir kai manęs klausia, kur yra darbo sėkmė, šiandien galiu pasigirti, kad už mokytojo stalo sėdžiu 50 metų – čia ne juokai. 50 metų atidaviau vaikams. O jei kas paklaustų, kiek dienų sirgau – jas ant pirštų suskaičiuoti galima. Nes kai žinai, kad esi laukiamas, eini. Ir nors aš nesu giliai tikintis žmogus, bet visada sakau: yra Dievas, kuris viską mato ir įvertina tavo darbus, tavo žygdarbius, tavo gyvenimą ir tavo gyvenimo prasmę.

Aš galiu save įvardyti kaip tolerantišką žmogų, nes išaugau tokioje terpėje – mažame miestelyje baigiau lietuvišką mokyklą su draugais, kuriuos dar ir dabar myliu ir gerbiu. Mums buvo įskiepyta meilė kitam žmogui, nes visi tada buvome viename lygmenyje – visi buvome matę daug vargo, dalis buvome alkani, todėl neturėjai teisės praeiti pro šalį nepasidalijęs sumuštiniu, nes būtum neteisingai suprastas. Neduok Dieve, jei tave būtų pavadinę "skūpu" – tai pats baisiausias epitetas. Arba "mužiku". Jei mano mama matydavo blogai besielgiantį kaimyną, kuris skriaudžia savo šeimą, žmoną, vaikus, geria, tinginiauja, sakydavo, kad jis yra mužikas. Ir savo vaikams dabar sakau – pagrindinis dalykas, ko trokštu, ko noriu, kad nė vienas iš jūsų nebūtumėte mužikas.

Daug atidaviau energijos, sveikatos, dėmesio savo vaikams, nes jie yra mano vaikai, jie yra po mano stogu, aš už juos atsakau. Gydytojas atsakingas už ligonį, nes ligonis yra jo palatoje. Darbdavys atsakingas už darbuotoją, kuris pas jį dirba, ir turi suprasti pagrindinį dalyką – materialines gėrybes ir gerą gyvenimą jam kuria būtent jo darbuotojai, tad jais pirmiausia ir reikia rūpintis. Mano kabinetas renovuojant mokyklą buvo įrengtas paskutinis. Pirmiausia viską atidaviau jiems – mokytojams – nes jie dirba su vaikais, jei moko, jiems reikalingas projektorius, naujesnis kompiuteris.

Kai mes visi įsiklausysime į savo žmogišką širdį, kai mes galvosime apie kitą žmogų, mes kitaip gyvensime.

Kai šitaip galvoji ir šitaip elgiesi, tu esi pastebimas. Kai tu vaikams skiri dėmesį, kai pastebi, kad atėjęs į valgyklą kažkuris negali bandelės nusipirkti – pamiršo pinigus ar tiesiog neturi – mano pareiga yra jam padėti. Juk aš galiu duoti jam 50 centų ir "nenubiednėsiu", o jis galbūt visą likusį gyvenimą prisimins, kad mokyklos direktorius jam tą bandelę nupirko.

– Tai ir yra pagrindinė vertybė, kurios mokote – žmogiškumas?

– Kai mes visi įsiklausysime į savo žmogišką širdį, kai galvosime apie kitą žmogų, mes kitaip gyvensime. Kitą žmogų reikia gerbti. Bet mes negerbiame žmogaus Lietuvoje. Vien tai, kokios pensijos mokamos tiems, kurie atidavė valstybei 40, 50 savo gyvenimo metų. Šiandien jam liepiama išgyventi už kelis šimtus eurų. Valstybė mėto pinigus į pelkes, nes nemoka šeimininkauti, nes politikai – "bezdariai". Jų kalbos daugumai jau nusibodusios, nes jie meluoja. Ką reiškia jų pažadai? Neseniai nusižudė medikas. Poryt gal nusižudys mokytojas. Ką tada sakys?

O man jie drįsta sakyti, kad tu, direktoriau, per ilgai sėdi šioje vietoje, pasitrauk. Patraukite, pasodinkite į mano vietą kitą. O žinote, ką sako vaikai? Mes iš čia išeisime, nes kito tokio direktoriaus nebus.

Kas yra šiandien mokykla? Į ką pavirto mokykla? Į daržinę, kur kiekviename kampe keikiasi, spjaudosi, kur vaikai nežino, kaip reikia elgtis mokyklos tualete, kur vaikams nesuvokiama, kad atsisėdus valgyti reikia išjungti mobilųjį telefoną. Į mane žiūri kaip į beprotį tiek vaikai, tiek tėvai, kai aš, mokyklos direktorius, einu į valgyklą budėti ir mokau vaikus kultūringai elgtis prie stalo, ramiai pavalgyti pietus. Vaikų to niekas nemoko namie, todėl jie ir žiūri į mane kaip į beprotį. Net mano kolegos nereikalauja išjungti mobiliųjų. Kodėl? Nes jie bijo vaikų.

Šiuolaikiniai vaikai smarkiai pasikeitė, palyginti su tais, kurie čia atėjo prieš 30 metų. Žinote, ką neseniai man pasakė vienas pyplys, kurio paklausiau, kodėl jis klykia koridoriuje? Pasiuntė. Ne į akis – draugas papasakojo. Kai išsikviečiau mamą, jos reakcija taip pat buvo netikėta: direktoriau, ko jūs pykstate – jis gi tyliai pasakė.

Jūs neįsivaizduojate, kas vyksta. Mokytojai neteko jokių svertų. Juos "nuleido" ne tik už grindjuosčių, o į rūsį su vandeniu. Juos gali apšmeižti, paskųsti, primeluoti, ir visi gins ne mokytoją – visi gins "vargšą vaiką". Kai aš įrodinėjau, kad Vilniaus žydų gimnazijoje pagrindinė kalba yra lietuvių, kad tai yra vieta, kur rusakalbiai vaikai išmoks kalbėti ir rašyti lietuviškai, ir tai bus jiems labai naudinga ateityje, žinote kaip mane pavadino? Fašistu. Mamos, išgirdusios koridoriuje, kad griežtai kalbu su vaikais aiškindamas, jog namuose, kieme, gatvėje jie gali kalbėti kokia nori kalba, tačiau mokykloje turi kalbėti lietuviškai, nes mūsų lietuvių kalba – viena gražiausių, viena melodingiausių pasaulio kalbų ir gyvenant Lietuvoje negražu jos nemokėti. Ką aš blogo padariau, pareikalavęs iš vaikų mokykloje kalbėti lietuviškai? Buvau už tai užsipultas, ir neužstojo nei mokyklos bendruomenė, nei viršininkai. Buvau apipiltas purvu, o nusivalyti ne taip ir lengva.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių