Šešerius metus Vilniuje gyvenantis ir kuriantis Algimantas Aleksandravičius ryšį su sostine jaučia nuo gerokai senesnių laikų – čia jo darbas prasidėjo daug anksčiau, negu fotomenininkas atsikraustė ir pradėjo veiklą savo stoties prieigose įkurtoje studijoje, jo paties ironiškai vadinamoje bunkeriu.

Gimęs Klaipėdoje ir nemažą savo jaunystės dalį praleidęs Panevėžyje fotografas prisipažįsta, kad į Vilnių persikraustė toli gražu ne dėl ekonominių priežasčių. Anot jo, Lietuvos sostinė – itin tinkamas miestas tiek sunkiam darbui, tiek laisvai kūrybai.

„Nors gerai Vilnių pažinau tik pradėjęs čia dirbti, mano pirmas kontaktas su šiuo miestu paliko man didelį įspūdį ir įsiminė ilgam, – sako A.Aleksandravičius, prisimindamas savo pirmąjį apsilankymą sostinėje, kai dar būdamas moksleivis atvažiavo čia, kad sudalyvautų dainų šventėje. – Ir net dabar, kiekvienąsyk sugrįžęs iš užsienio, suvokiu, kad pasaulyje nėra kito tokio miesto. Tai iš tikrųjų gyvas, kupinas energijos miestas. Mūsų sostinė – pasaulinio lygio didmiestis.“

Nors svečiose šalyse fotomenininkas apsilanko gana dažnai, prisipažįsta, kad bet kuriame kitame pasaulio mieste jis pasigenda būtent tos gyvybės, kurią spinduliuoja Vilnius.

Savo aktyvios veiklos sostinėje pradžia fotografas įvardija 1998-uosius, kai jau sukaupęs nemažai profesinės patirties jis atvyko į sostinę fiksuoti garsių Lietuvos žmonių portretų. Jau tuo metu A.Aleksandravičius darbo turėjo išties nemažai, – jam laikant fotoaparatą rankose, būtent tuo metu į menininko juostą sugulė aibė žymių lietuvių portretų – pradedant poetu Sigitu Geda ir baigiant aktoriumi Donatu Banioniu. Vilnių atskleisti fotografui padėjo ir bendravimas, kaip pats sako, su „senesniaisias vilniečiais“, tačiau jis pabrėžia, kad glaudžiausią ryšį jaučia su fiziniu miesto pavidalu, nesikeičiančiu jau dešimtmečius.

„Dabar, atšilus orams, po darbų dažnai patraukiu tiesiai į senamiestį. Kadangi dirbu labai aktyviai, daug dėmesio neskiriu nei ypatingiems laisvalaikio leidimo būdams, nei, tarkime, socializacijai“, – pasakoja menininkas ir prisipažįsta, kad konkrečios mylimiausios vietos Vilniuje neturi.

„Tačiau tas senasis Vilnius, nusidriekęs nuo Užupio iki Naujamiesčio ir nuo Žaliojo tilto iki Markučių, geografiškai apibrėžia tą vietą, kurią iš tikrųjų be galo mėgstu“, – nurodo menininkas.

Prisimindamas ryškiausiai atmintyje įsirėžusius įvykius iš Vilniaus gyvenimo, fotografas visų pirma pamini oranžinių dviračių atsiradimą mieste 2001 m.

„Nors prisiminus, kaip baigėsi visa ši istorija, sunku sulaikyti šypseną, tačiau tokios iniciatyvos man patinka – patinka, kai žmonės ryžtasi įgyvendinti gražias idėjas, kurių vilniečiams tikrai netrūksta. Tuo mūsų miestas taip pat yra išskirtinis tarp kitų pasaulio sostinių“, – mano A.Aleksandravičius.