Kol Vilniaus miesto savivaldybė kuria planus, kaip padėti elgetaujantiems ir benamiams, šie tik piktinasi. Jiems labiau "apsimoka" turguje pardavinėti metalo laužą, nei dirbti savivaldybės siūlomą darbą ir bandyti integruotis į visuomenę.

Turi strategiją

Oficialūs skaičiai rodo, kad benamių Vilniuje yra tik apie 100, tačiau, savivaldybės duomenimis, jų daugiau nei 1 tūkst. Dar praėjusį mėnesį miesto taryba pritarė benamių ir elgetaujančių 2013–2018 m. integracijos programai.

Šios programos tikslas – gerinti labiausiai pažeidžiamos socialinės grupės gyvenimo sąlygas: iškraustyti juos iš gatvių, suteikti sąlygas palaikyti asmens higieną ir maitintis. Nors visa tai buvo prieinama ir anksčiau, socialiniai darbuotojai dabar ruošiasi imtis darbo iš peties.

Vilniaus miesto administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus pavaduotoja Rasa Laiconienė sakė, kad pagrindinis programos tikslas yra efektyviau naudoti visus išteklius, kurie skirti būtent šiai socialinei žmonių grupei.

"Dabar mes geriau koordinuojame veiksmus, sudarėme bendrą duomenų bazę, nes pastebėjome, kad tokias pat paslaugas teikia ir nevyriausybinės organizacijos. Paties žemiausio slenksčio paslaugas teiks savivaldybė, o laikinojo gyvenimo namais rūpinsis arkivyskupijos "Caritas", – pasakojo specialistė.

Dirbti nemato tikslo

Tačiau patys benamiai, regis, visus gerus savivaldybės norus gali paversti subliūškusiu oro burbulu.

Viename Vilniaus senamiestyje esančiame skersgatvyje nuolat susirenkantys benamiai sunkiai, bet sutiko papasakoti, kodėl pasirinko tokį gyvenimo būdą. Iš pradžių tikinę, kad papasakos viską, jei gaus pinigų, kiek vėliau atlyžo ir nemokamai ėmė koneveikti Vilniaus miesto valdžią.

Kompanija elgetų prisipažino, kad darbo ieškoti jie net nebando. O kam? Juk daugiau uždirba turguje pardavinėdami tai, ką randa: nuo metalo laužo iki įvairiausių smulkmenų. Nakvynės namų jie taip pat ginasi, nes šie, pasak jų, utėlėti, o miegui ten suteikiami tik čiužiniai.

Benamis Vladimiras oficialiai nedirba jau 10 metų, tačiau pats ieškoti darbo nesistengia, laukia, kol jam valdžia pasiūlys, o miegoti nakvynės namuose jam taip pat nepatinka.
"O, nakvynės namai. Žinai, kas ten yra? Pusėj Vilniaus stovi tušti namai, nieko Zuokas neduoda, o žiemą kiek ten būna žmonių – ant grindų miega šimtas. Tai kas čia dabar?" – skundėsi Vladimiras.

Didelis reikalavimų sąrašas

Tiesa, benamis tikino, kad mielai dirbtų, jei kas pasiūlytų, tačiau minimalus atlyginimas jo netenkina. Dirbti eitų tik tada, jei dar gautų ir socialinį būstą: "Eičiau, jei duotų (būstą – red. past.), aš vairuotojo teises turiu ir pasą, bet neturiu, kur gyventi. Buvau įsidarbinęs per darbo biržą dar iki Zuoko, gaudavau 1100 litų, o dabar minimumas. Dabar kiemsargiams dar ir plotus padidino beveik kilometru, neįmanoma vienam žmogui susitvarkyti, ypač rudenį, kai visi lapai krenta. Tegul pirma pagalvoja prieš darydamas."

Vladimirui dėl apnakvindinimo įstaigos pritarė ir šalia sėdintis gyvenimo būdo kolega: "Ten, A.Kojelavičiaus gatvėje, tuščia beveik. O žiemą miškiniai broliai ten susirinks ir nebepereisi."

"Nepasiūlė man niekas dirbti, – aiškino su kitais dviem benamiais vyrais dienas leidžianti moteris. – Esu 2329 eilėje prie socialinio būsto. Prieš trejus metus rašiau prašymą ir čia galiu stovėti iki mirties. Tik du žmonės gavo per tą laiką". Taip pat ji pridūrė, kad už 700 litų dirbti neitų, nebent "normalų" atlyginimą kas nors pasiūlytų.

"Pusė Vilniaus pastatų stovi tušti, bet mūsų ten neleidžia. Žiemą nakvoju palapinėje, net per didžiausius šalčius palapinėje miegu jau penkerius metus. Aš pats gimęs tremtyje, Krasnojarske, prie šalčio pratęs, minus 30 buvo ir mes su ja (moterimi iš jų kompanijos – red. past.) nenumirėm, o valdžią va kas nors leistų ten panakvot, nė vienas neištvertų. Man valdžios pažadų nereikia, turėjau pašiūrę susirentęs, atvažiavo savivaldybė ir nugriovė. Pašalpų jokių negaunu ir neprašau, nieko negaunu, viskas, ką užsidirbu, – iš butelių ir metalo", – verkdamas pokalbį užbaigė Vladimiras.

Benamiai atsikalbinėja

Vilniaus miesto nakvynės namų direktoriaus Edvardo Jablonskio teigimu, visi trys nakvynės namų filialai atitinka reikalavimus. Vilkpėdės gatvėje esančiame filiale (170 vietų) apgyvendinami asmenys, kuriems nakvynė suteikiama iki 6 mėnesių specialios komisijos sprendimu. Kitas filialas, esantis A. Kojelavičiaus gatvėje, (100 vietų) suteikia nakvynę vienai nakčiai visiems ten atvykusiems asmenims. Galiausiai T.Kosciuškos gatvėje esanti "Sala" (30 vietų) skirta nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų apsvaigusiems asmenims apgyvendinti.

"Priimame visomis kokios tik įmanoma sąlygomis ir be nieko, ir su viskuo. Ir su nukrypimais, ir be nukrypimų. Gali ir patys ateiti, gali ir oficialiai užsiregistruoti bei apsigyventi", – apie nakvynės namų tvarką pasakojo E.Jablonskis.

Tiesa, į nakvynės namus "Sala" asmenys, natūralu, patys neateina, o yra atvežami. Šiuo metu miesto nakvynės namai turi vieną socialinį darbuotoją, kuris ištisus metus važinėja kartu su policijos darbuotoju.

"Žiemą padaugėja norinčių permiegoti ir visiems suteikiama galimybė apsigyventi, nė vienas nebuvo paliktas. Bet tie, kurie yra neblaivūs ir turi būti vežami į "Salą", sunkiai nori važiuoti", – teigė E.Jablonskis.

Išmalda nepadės

Pasak Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus pavaduotojos R.Laiconienės, tokius žmones kaip benamiai be galo sunku integruoti į visuomenę, tad bus bandoma dirbti tik su tais, kurie labiausiai motyvuoti ir pasiryžę keisti gyvenimo būdą. Per metus tokių žmonių gali būti iki dešimties. Visi kiti turės sąlygas naudotis žemiausio lygio paslaugomis – savivaldybei priklausančiais nakvynės namais, taip pat galimybe palaikyti asmeninę higieną ir gauti maisto labdaros valgyklose.

Savivaldybės specialistė sakė, jog labai svarbu, kad gyventojai benamiams ir elgetaujantiems neduotų išmaldos: nešelptų maistu, neduotų grynųjų pinigų ir t. t. Nes tokie žmonės pinigus dažniausiai naudoja ne svarbiausiems dalykams, tokiems kaip būsto nuoma, maistas ar šiluma. Specialistės manymu, jeigu ši socialinė žmonių grupė gautų mažiau pagalbos iš gyventojų, ji būtų priversta naudotis "Carito" ar Socialinės paramos centro paslaugomis.

"Susitvarkyti sunku. Ko mes tikimės iš visuomenės? Kad jie būtų nepakantūs, kad mieste žmonės nenakvotų jokiose savo pasidarytose palapinėse. Visiems užtenka gultų. Reikia, kad žmonės skambintų socialinei tarnybai, praneštų Socialinės paramos centrui, o ne leistų benamiams miegoti po balkonais, prie šiukšlių konteinerių ar prie rūsių", – aiškino R.Laiconienė.

Švaros nepripažįsta

Savivaldybė benamius žada gelbėti ne tik nuo miegojimo gatvėje, bet ir nuo smarvės – kitąmet bus įrengtos ir specialios dušų vietos mieste. Tik didžiausia bėda ta, kad šie praustis eina nenoriai.

"Jie kelia pretenzijas, bet praustis neina. Tad mes dabar netgi sujungėme dvi paslaugas. Nevyriausybinės organizacijos, kurios turi atidariusios valgyklas, mums pažadėjo, kad tiems asmenims, kurie bus nešvarūs ir dvokiantys, neleis valgyti. Visų pirma šiuos žmones lydės praustis", – sakė R.Laiconienė.

Tiesa, Vilniaus mieste dar yra likusi viena viešoji pirtis, kuri bendradarbiauja su savivaldybe ir priima praustis socialiai remtinus bei nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius vilniečius.
Savivaldybė tam išduoda asmens higienos (maudymosi) talonus. Šia paslauga vidutiniškai per mėnesį pasinaudoja apie 670 žmonių.

Pats Skydo gatvėje esančios pirties savininkas ir vadovas Zenonas Stupenka sakė, kad iš tikrųjų išdalytais maudymosi talonais naudojasi toli gražu ne visi. Jo žiniomis, praėjusį mėnesį savivaldybė išdalijo net 2500 talonų.

"Ne visi talonai yra išnaudojami. Ko gero, benamiai, parduoda savo talonus", – spėjimus išsakė Z.Stupenka. Vyras sakė negalintis tiksliai įvardyti, kiek benamių apsilanko jo pirtyje, nes retai užeina itin išsiskiriančių asocialių asmenų.