Vilniaus mokytojų namų kiemelyje ketvirtą kartą nuaidėjo senjorų dainų šventės „Mes vėl kartu” garsai.

Vilniaus mokytojų namų rengiama senjorų dainų šventė prasidėjo sostinės V. Kudirkos aikštėje. Čia susirinkę choristai padainavo po keletą savo mėgstamiausių dainų. Vėliau, dainuojanti šventės dalyvių eisena patraukė Vilniaus gatve Mokytojų namų link.

Likus pusvalandžiui iki šventės, besirenkančius žiūrovus ir jau susirinkusius dainininkus linksmino tautiškos muzikos kapela „Vilnija”. Netrukus ir choristai įsisuko šokio vingius. Sudaryta vakaronės atmosfera vyravo viso renginio metu.

Visus šventės choristus ir svečius sveikino Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Milėnas ir Vilniaus mokytojų namų direktorė Zita Žepnickienė. Palinkėję gero oro ir skambios dainos, sveikintojai vylėsi, kad per kitą, penktąją senjorų dainų šventę, neteks kieme baimintis blogo oro, nes kiemą gaubs mobilus stogas.
 
Pagrindiniame šventės koncerte skambėjo gerai žinomos, būsimos Tūkstantmečio dainų šventės „Amžių sutartinė” repertuaro dainos. Dainavo vienas didelis jungtinis choras, sudarytas iš į šventę atvykusių  kolektyvų iš Vilniaus, Vievio, Elektrėnų, Jurbarko, Panevėžio. Iš viso dainas traukė daugiau kaip 400 dainorių.

Vienas šios šventės globėjų, žymus Lietuvos chorvedys, kompozitorius prof. Lionginas Abarius specialiai šiai šventei parašė dainą „Dainom gimtinę apjuosim” pagal Reginos Gudavičiūtės eiles. Ėmęsis šią dainą diriguoti, maestro nelipo ant specialiai dirigentams įrengtos pakylos, o labiau prisiartino prie chorų. Atliekant paskutinį posmą, maestro dirigavimą iškeitė į šokį su arčiausiai buvusia choriste.

Šventės pabaigoje, diriguojant renginio meno vadovui Gintarui Skapui, kartu su choristais visas kiemas traukė populiariąją a.a. Vytauto Kernagio dainą „Mūsų dienos kaip šventė”, pagal S. Nėries žodžius. Pasibaigus šventei, visi choristai buvo apdovanoti Lietuvos leidyklų knygomis. Po apdovanojimų virš Mokytojų namų kiemelio dar ilgokai sklandė dainos. Ne iš reikalo, o iš širdies dainuojamos. Šventės repeticijas stebėjęs kompozitorius Andrius Kulikauskas, žavėjosi choristų nuoširdumu ir nedirbtinumu. To ir pakanka, kad šventė taptų tikra švente.