Šeimos idilė: būrys vaikų ir dar daugiau anūkų

Konkursas „Darni Šeima“, prasidėjęs rugpjūtį, įgavo pagreitį ir jau vienija gausų šeimų iš visos Lietuvos būrį. Prie konkurso jau prisijungė 80 šeimų – mažų, didelių, gyvenančių įvairiuose šalies kampeliuose.

Nugalėtojai – jau spalį

Prisidėti prie kiekvieną dieną augančio dalyvių skaičiaus dar nevėlu – šaunios, smagios, kūrybingos ir vieningos šeimos interneto svetainėje www.darni-seima.lt gali registruotis dar dvi savaites.

Norą dalyvauti konkurse gali pareikšti ne tik pačios šeimos. Žmonės, pažįstantys gražias, įdomias ir jaukias šeimas, gali jas rekomenduoti ar užregistruoti. Laiko dar yra – konkursas finišą pasieks rugsėjo 29 dieną, o jo nugalėtojai bus paskelbti spalio pradžioje.

„Paskambino draugė ir papasakojo, kad vyksta nerealus konkursas. Sako, privalote dalyvauti ir rodyti pavyzdį visiems. Arba pati užsiregistruok, arba aš užregistruosiu. Aš, žinoma, savo šeima didžiuojuosi, gėriuosi ir ją puoselėju, bet poreikio afišuotis neturėjau. Tačiau vyrui grįžus iš darbo papasakojau apie konkursą. Jis iškart užsidegė, kelias dienas palikdavo man priminimus užpildyti anketą. Paėmiau ir užpildžiau“, - pasiryžimo dalyvauti „Darnios šeimos“ konkurse motyvus atskleidė vilnietė Aurelija Martūnienė.

Martūnų šeimoje – jau beveik šeši nariai: 28 metų mama Aurelija ir trisdešimtmetis tėtis Tomas augina tris nuostabias dukrytes - penkiametę Benitą, ketverių Emilę ir dvejų metukų Adelę. Aurelijos įsčiose sirpsta dar viena gyvybė. Ji pasaulį išvys po mėnesio. Gydytojai sako, kad šįkart – berniukas.

- Nepasidavėte tol, kol nesusilaukėte sūnaus?

- Gal taip iš šalies ir gali pasirodyti, tačiau mes tikrai specialiai nieko neplanavome. Kiekviena gyvybė užsimezgė tada, kada norėjo. O mes tuo labai džiaugiamės. Mūsų su Tomu draugystė truko vos pusantrų metų, bet visada kalbėdavomės, kad norime didelės šeimos. Abu užaugome, turėdami tik po vieną sesę. Galbūt todėl sutapo mūsų vertybės, norai ir svajonės. Vaikučiai atkeliavo, pasirinkę savo laiką.

Visi mato, kad mūsų vaikai prižiūrėti, išpuoselėti, jie lanko visokius užsiėmimus – muzikos mokyklą, baletą, baseiną - visiems užtenka ir duonos, ir vietos, ir šilumos.
Vienas draugas, besilaukdamas antro vaikelio, klausė, ar įmanoma kitą mylėti taip pat, kaip pirmagimį. Jis jaudinosi, ar užteks meilės dviems. Man niekada toks klausimas nekilo. Viskas natūralu: myli savo vieną, du, tris.

- Kas jums svarbiausia auklėjant vaikus?

- Svarbu mokėti klausytis ir, kai sunku, parodyti, kad supranti vaiko jausmus. Reikia stengtis būti protingu suaugusiu ir negailėti kantrybės, aiškinant nesuprantamus dalykus. Juk vaikai taip nori pažinti pasaulį, o mes, tėvai, esame tie, per kurių akis jie jį mato gražų arba ne.

Pagrindinis mūsų principas - niekada nekelti rankos prieš vaiką. Jei, tarkime, vaikas ką nors išpila ar sudaužo, kai kurie tėvai jam suduoda. O ar jie suduotų, jei tą patį padarytų jų draugas ar senas žmogus? Jei ne, tai kodėl prieš mažylį kyla ranka?

Pasakojame dukroms ir apie jų bendraamžių, kurie patiria skurdą, vienatvę, todėl jau susitarėme ateityje į šeimą priimti našlaitį ar paliktą vaikelį.

Organizuojame šeimos tarybą, kurios metu aptariame aktualią problemėlę, pavyzdžiui, kambarėlio tvarkymą. Surašome pareigas bei pasekmes, jei kambarys nebus sutvarkytas. Taip dukros mokosi prisiimti atsakomybę už smulkius darbelius.

Skatiname vaikus pajusti džiaugsmą ne tik gaunant, bet ir duodant, todėl niekada dukros nepraeina pro vargšą elgetą, neįmetusios pinigėlio. Visada draugus, senelius palydime su lauktuvėmis - riestainiu, uoga iš daržo ar piešinėliu.

- Kaip susitaikote su savo šeimos nariais, kai susipykstate?

- Kalbamės, kalbamės ir dar kartą kalbamės. Stengiamės parodyti kitam, kaip situacija atrodo mūsų akimis, kaip mes jaučiamės, ieškome sprendimų.

- Kokios Jūsų šeimos tradicijos?

- Miela kasdieninė tradicija yra vaikams prieš miegelį paskaityti pasaką bei leisti pažiūrėti vieną animacinį filmą iš senos geros rusiškos animacijos.

Savaitgalinė tradicija – kai visa šeima valgo prie vieno stalo, susikibus rankomis sukalbame padėkos „maldelę“.

O metinių tradicijų turime daug: Žolinių proga važiuojame į Pivašiūnų atlaidus. Mūsų gatvės šeimų tradicija yra švęsti Jonines, nes turime net penkis Jonus.

- Ar nepasiilgstate kitokios veiklos? Juk visą laiką skiriate vaikams ir namams.

- Šeimoje aš visiškai save realizuoju. Gal yra moterų, kurios sugeba suderinti karjerą su motinyste. Aš save įprasminu, būdama laiminga mama. Gal dėl to, kad turiu nuostabų vyrą, kuris mane labai gerbia ir vertina. Jis mus visas ant rankų nešioja. Be to, pernai pradėjau studijuoti psichologiją. Šios žinios labai praverčia ir šeimyniniame gyvenime. Randu veiklos, kur galėčiau praturtinti sielą.

- Ką Jums reiškia darna šeimoje?

- Tai - meilė, pagarba, sugebėjimas gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kito, ištikimybė, staigmenos ir siurprizai. Vyras sako: „Įsivaizduok, jei turėsime penkis vaikus, o tie - dar po penkis, tai kai būsime senukai, turėsime 25 anūkus, gyvensime miške dideliame name, visi pas mus suvažiuos, bendrausime, žaisime, gaminsime valgyti. Lauksime jų, žiūrėdami vienas į kitą. Štai kas yra šeimyninė laimė.