R.Kalantos aukos 40-ąsias metines sostinėje paminėjo menininkai

Vilniečiai ir sostinės svečiai pirmadienio vakarą buvo kviečiami ateiti prie buvusių KGB rūmų Vilniuje ir drauge su meno žmonėmis uždegti atminimo žvakutes žuvusiems už Lietuvos laisvę ir prie Vytauto Kernagio suoliuko pasiklausyti Gedimino Storpirščio atliekamos „Kelio dainos“.

Paskui visi drauge Gedimino prospektu pajudėjo Mokytojų namų kiemelio link. Jame vyko R.Kalantai atminti skirtas vakaras. Žymūs mūsų menininkai grojo, dainavo ir skaitė poeziją.

Jį savo pasirodymu pradėjo perkusijos virtuozas Gediminas Laurinavičius ir vienas ryškiausių Lietuvos džiazo atstovų Vytautas Labutis. Po jų į sceną užlipęs bardas G.Storpirštis sakė: „R.Kalanta mano kartai, jei manytume, kad karta yra penkiolika metų, yra tam tikras slaptažodis, tūnantis pasąmonėje. Pirmą kartą apie tai išgirdau, kai man buvo vienuolika. Apie tai buvo prasitarta puse lūpų, ilgą laiką šia tema nebuvo galima garsiai kalbėti. <...>

R.Kalanta pasitraukė prie Kauno muzikinio teatro, pasirinko pasitraukti tą vietą gana teatrališkai – kad visi matytų, išgirstų, žinotų, pajustų, kad ta liepsna šviestų visiems, kurie pasirinks kelią į laisvę.“

„Nežinau kodėl, - toliau kalbėjo G.Storpirštis, - pas mus yra paprotys iškeliavus žmogui po 40 dienų susirinkti ir jį paminėti. Apie Romą plačiau kalbėti susirinkome tik po 40 metų. Matau čia susirinkusių daug žmonių, kurie sakys, kad R.Kalanta buvo mūsų kartos atstovas. Kiekvienos kartos pareiga yra perduoti savo tikėjimą, tradicijas, istoriją ateinančiai kartai.

Gyvename nedidelėj šaly, kurioje niekada netrūko didelių žmonių. Ne tik žaisti krepšinį. Didelių savo svajonėmis ir savo darbais. Viliuosi, kad kito susirinkimo nebereikės laukti 40 metų ir šią dieną galėsime prisiminti kasmet, kaip ir tuos žmones, kurie yra svarbūs mūsų istorijai.“

Po bardo pasirodymo eiles skaitė poetas Vytautas Rubavičius. Po jo klausytojus savo pasirodymu džiugino kompozitorius Andrius Kulikauskas. Atminimo vakare taip pat dalyvavo Petras Vyšniauskas, Andrius Kulikauskas, Rokas Radzevičius, Vytautas V.Landsbergis, Domantas Razauskas, Aidas Giniotis, Justinas Stanislovaitis ir grupė „Alive Way“, Antanas A.Jonynas, Kornelijus Platelis, Vytautas Rubavičius, Vainius Bakas, Tomas Taškauskas, Liudvikas Jakimavičius.

1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, R.Kalanta, protestuodamas prieš tarybinį režimą, apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, užsidegė. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“

Teigiama, kad arčiau buvę žmonės dar bandė gesinti liepsnojantį jaunuolį, bet atskubėjusi greitoji medicinos pagalba į ligoninę jį nuvežė jau be sąmonės. Po keturiolikos valandų R.Kalanta mirė. Vietos valdžios ir KGB pareigūnai anksčiau, nei buvo numatyta, palaikus slapta palaidojo Romainių kapinėse ir taip sukėlė žmonių, ypač jaunimo, pasipiktinimą.

Netrukus po to mieste buvo surengtos masinės eitynės ir demonstracijos, buvo skanduojami antisovietiniai šūkiai, laisvės Lietuvai reikalavimai, vyko demonstrantų susidūrimas su milicija ir KGB. Slopinti protesto akcijų buvo atsiųsti specialūs kariniai daliniai.

Sovietų pareigūnai suėmė daugiau nei 400 žmonių. Žinia apie protestus pasklido ir kitapus Geležinės uždangos, įvykiai Kaune atkreipė pasaulio visuomenės dėmesį į Lietuvos okupaciją.