„Asmenybę galima vertinti politiniu ir kultūriniu požiūriu. Įsivėlę į politinius ginčus, daromės labai kategoriški. Man P. Cvirka visų pirma siejasi su kultūra. Manau, mūsų tautos atmintyje jis būtent toks. Kaip politinį veikėją, kolaboravusį su sovietų valdžia, jį žinojo nedaugelis“, – interviu portalui lrt.lt sakė R. Karbauskis.

Anot jo, klausimas – nugriauti ar palikti paminklą sostinėje P. Cvirkai, labai sunkus ir kartu sureikšminamas.

„Vilniaus gyventojams paminklas tikriausiai nekelia alergijos, prie jo visuomenė pripratusi. Kas kita, kai jis paverčiamas kovos lauku. Kultūros sričiai tai nenaudinga. (...) Kai po 30 nepriklausomybės metų grįžtame prie tokių klausimų, susidaro vaizdas, kad neturime kitų temų“, – kalbėjo „valstiečių“ vadovas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) šią savaitę pateikė išvadą sostinės savivaldybės Istorinės atminties komisijai, kad rašytojas P. Cvirka aktyviai kolaboravo su sovietų valdžia ir tai sukėlė „žalingų pasekmių“ Lietuvai bei jos piliečių likimams.

LGGRTC pažymoje aptariamas istorinis kontekstas, kuomet 1940-aisiais į Lietuvą buvo įvesta sovietų kariuomenė, paskirta marionetinė valdžia, kuri sukūrė fiktyvias teisines prielaidas Sovietų Sąjungai okupuoti Lietuvą.

Vilniaus gyventojams paminklas tikriausiai nekelia alergijos, prie jo visuomenė pripratusi. Kas kita, kai jis paverčiamas kovos lauku.

Pažymima, kad pirmąją fiktyvaus „Liaudies Seimo“ darbo dieną 1940-ųjų liepos 21-ąją P. Cvirka išrinktas jo Prezidiumo sekretoriumi – jis, taip pat rašytojas Antanas Venclova bei dar trys prezidiumo nariai tuomet pasirašė deklaraciją, patvirtinančią, jog „Lietuvoje įvedama Sovietų santvarka“.

Pabrėžiama, kad P. Cvirka formaliai išliko Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariu iki pat savo mirties 1947-aisiais.

Pažymima, kad P. Cvirka sąmoningai dalyvavo „rinkiminėje kampanijoje teroro sąlygomis“, publikavo sovietų kariuomenę, jos lyderį J. Staliną šlovinančių publicistikos straipsnių seriją.

Taip pat nurodoma, kad jis pasirašė keturias Liaudies Seimo deklaracijas, pakeitusias Lietuvos valstybės valdymo modelį. Pabrėžiama, jog P. Cvirka veikė savanoriškai, niekieno neverčiamas ir nuo trečiojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžios buvo aktyvus Lietuvos komunistų partijos rėmėjas, savo ruožtu komunistų partija rėmė žurnalą „Trečiasis frontas“, kuriame dirbo P. Cvirka.

Išnagrinėjusi šią išvadą bei gyventojų apklausą, Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisija teiks siūlymą sostinės tarybai, ką daryti su rašytojo ir sovietinio veikėjo paminklu bei skveru Vilniaus centre.

Pastaruoju metu atgimus diskusijoms dėl paminklo P. Cvirkai, nukėlimo šalininkai teigia, kad jis nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais aktyviai kolaboravo su Maskva, vėliau vadovaudamas Rašytojų sąjungai šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją saugumui.

Gynėjai, tarp jų – ir kultūros ministras, poetas ir literatūros kritikas Mindaugas Kvietkauskas, akcentuoja P. Cvirkos rašytojo talentą ir sako, kad griaudami sovietmečio epochą atspindinčių paminklų, nes taip „neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių“.