Quantcast

P.Vyšniauskas: džiazas mažina nusikalstamumą

Už Vilniaus džiazo skambesį Šv. Kristoforo statulėle įvertintas saksofonininkas Petras Vyšniauskas – dažnas svečias užsienio scenose. Tačiau jo širdis visada lieka Vilniuje, kur viskas sava ir jauku.

Jums buvo skirtas garbingiausias Vilniaus apdovanojimas. Bet juk nesate grynakraujis vilnietis?

Vilniuje gyvenu 35 metus, labai jį mėgstu, domiuosi jo istorija. Norite ar nenorite, tai yra mūsų valstybės centras, čia viskas suplaukia ir iš čia viskas išplaukia. Į Vilnių suvažiuoja daug žmonių, vyksta daug kultūrinių renginių, prie kurių ir aš su meile prisidedu. Tačiau aš kilęs iš Plungės, esu Plungės garbės pilietis, todėl nebežinau, kaip dabar čia viskas bus. Mama – Plungė, Tėvas – Vilnius (šypsosi).

Kaip džiazas atkeliavo į Vilnių, kokia buvo jo pradžia?

Nelengva pasakyti, kur ta pradžia, kuris tas Gagarinas. Pasak gyvų liudininkų, vienas pirmųjų džiazo koncertų Vilniuje vyko 1958 m. Vilniaus universiteto aktų salėje. Apgultis, salė tiesiog lūžo nuo klausytojų. Grojo J.Cijūnėlio kvintetas. O 1959 m. tas pats kvintetas dalyvavo restorano "Neringa" atidarymo šventėje. Beje, J.Cijūnėlio kvintete akordeonu grojo gydytojas Laimis Martinkėnas, 1962 m. tapęs pirmuoju Vilniaus džiazo klubo prezidentu.

Ką apskritai džiazas duoda miestui?

Džiazo muzikantai Vilnių išgarsino taip plačiai, kad man gastroliuojant po platųjį pasaulį nebereikia baksnoti pieštuku į žemėlapį ir aiškinti, kur yra Lietuvos sostinė. Jūs įsivaizduokit, kiek milijonų žmonių 2009 m. girdėjo mano grupę "Vilnius Power Trio" per tiesioginę radijo "Svoboda" transliaciją iš vienos moderniausių Europos salių "Radijokulturhaus". Tai geriausi įrodymai, ką džiazas duoda miestui.

Jaunas žmogus, pabandęs džiazo duonos, niekada neina agresijos keliu. Vadinasi, džiazas mažina nusikalstamumą.

Į džiazo festivalį "Vilnius Mama jazz" kasmet atvažiuoja daugybė pasaulinio lygio atlikėjų, kurie grįžę į savo šalį žeria komplimentus ne tik festivaliui, bet ir Vilniui. Nauda miestui – šimtaprocentinė.

Aš tikrai didžiuodamasis galiu pasakyti, kad Vilnius turi aukštą muzikinę kultūrą. Ir tai yra ne tik mano, o ir žmonių iš šalies nuomonė. Džiazo muzika ėjo iš kartos į kartą ir dabar mes turime visai neblogą situaciją. Tai rodo ir mano įkurtas džiazo klubas "Jazz Kablys", į kurį ateina vis daugiau žmonių.

Minėjote, kad čia renkasi labai įvairūs žmonės. Kas juos vienija?

Taip, čia lankosi gydytojai, menininkai, mokslininkai, politikai, aktoriai, studentai – labai platus ratas. Juos visus vienija džiazas. Pastebime, kad jie ateina čia ne vieną kartą. Matyt, yra kažkokia trauka.

Apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle pakviečiau ir Vilniaus merą, bet dar nesulaukiu...

Šaligatviai slidoki, lauksim, kol nutirps. Kviečiau ir Prezidentę, ir ministrą pirmininką. Na, neina nors tu ką. Bet kai manęs paprašo atstovauti Lietuvai pasaulyje, visada geranoriškai sutinku.

Kiek jūsų paties gyvenimą pakeitė klubo atidarymas? Nesijaučiate įspraustas į rėmus, nes dabar čia reikia būti? Juk džiazas daugeliui asocijuojasi su laisve.

Man patiko žodžiai iš jūsų klausimo – "dabar čia reikia būti". Nors iš tiesų žodis "reikia" čia netinka. Aš tiesiog noriu čia būti ir visa tai daryti. Asmeniškai man džiazo muzika asocijuojasi su laisve. Tai organizuotas dalykas, kuris yra kiekviename iš mūsų, taigi esame laisvi tiek, kiek viduje jos turime. Laisvė – tai atsakomybė už savo veiksmus ir žodžius.

Ar atsimenate pirmąjį impulsą, pastūmėjusį į džiazą?

Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Per radiją džiazas būdavo transliuojamas iš Vašingtono. Su didžiausiais trukdžiais, bet šį tą vis tiek buvo galima išgirsti. Pradėjau klausyti, mėginti pakartoti, taip ir įklimpau.

Visada ieškojau kokybės ir nėjau daugiau į jokias sritis. Aš su muzika visą laiką – nuo trejų metų. Kiekvieną rytą duris atidarau, o ten manęs muzika belaukianti.

Ar teisingas įvaizdis, kad džiazas – tai bohemiškas gyvenimas?

Tai priklauso nuo pačių muzikantų: kaip jie jį pateikia, taip žmonės ir suvokia. Viskis, cigaras... Bet kad dabar rūkyti nebegalima klubuose... Nemažai žmonių mano, kad artisto gyvenimas labai lengvas, linksmas. Kartą daviau vienam papūsti saksofoną, tai po minutės vos nenualpo...

Pats šiuo metu daugiau koncertuojate Lietuvoje ar užsienyje? Kuris užsienio miestas labiausiai džiazuojantis?

Koncertuoju labai plačiai, bet mano širdis dabar yra čia, Vilniuje, klube "Jazz Kablys". Kalbant apie džiazą užsienyje, pirmoje vietoje, žinoma, yra Niujorkas. Iš Europos – galbūt Kelnas, Paryžius. Neseniai grojau Vienoje, džiazo klube, kurį finansuoja miestas. Ten buvo labai stipru.

Džiazo klausyti galima bet kada, ar tam reikia kokios nors ypatingos nuotaikos, progos?

Jį galima klausyti kaip ir bet kokią kitą muziką. Tik džiazas nėra stadionų muzika – jis skirtas artimam kontaktui, kai matai viską iš arti, gali suvokti, pajausti. Džiazas skirtas mąstančiam žmogui.

Ką darote, jei nėra nuotaikos, o reikia groti?

Esu profesionalas. Prieš keletą metų teko groti lygiai 24 valandas, beveik be pertraukų. Fiziškai labai sunku. O dar improvizuoti... Visiškas minčių išsekimas. Lūpos sutinusios – atrodė kaip sumindžioti pomidorai. Bet nesiskundi žmogus. Pats taip pasirinkai. Esi profesionalas. Tai yra tavo kelias.

Dabar labai populiaru visur vaikščioti su ausinukais. Ar jūs jį turite?

Kai buvau jaunas, klausydavau labai daug muzikos. Žiemą ausys nenušaldavo, nes vietoj kepurės būdavo didžiulės ausinės. Dabar taip nebedarau, matyt, viskam savas laikas. Jei eini į koncertus, paskui dar klausaisi muzikos, o dar ir pats groji, truputėlį daugoka informacijos. Man geriau tyla.

Kas dažniausiai jus įkvepia?

Labai sunku pasakyti. Tai gali būti paprasčiausias garsas. Kaip, sakykime, dailininkas mato dalykus, kurių mes nepastebime. Kartą važiavau su vienu dailininku ir jis man sako: "Žiūrėk, kaip dangus išpjaustytas. Pažiūrėk į stogų linijas." Pats to niekada nepagalvotum. Taip ir muzikantui visada yra svarbu garsas. Kartais sėdėdamas gali įsiklausyti į atsitiktinius garsus, panaudoti juos kaip medžiagą ir ką nors iš jų sukurti. Juk ir akies obuolys sukdamasis skleidžia garsą.

P.Vyšniausko biografija

Gimė 1957 m. birželio 11 d. Plungėje.

Būdamas 3 metų pradėjo groti akordeonu, o 10 metų – saksofonu.

1976 m. baigė Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, 1988 m. – Lietuvos konservatoriją, dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA).

2002 m. pirmasis iš džiazo muzikantų tapo Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu.

Šiuo metu jis yra LMTA Instrumentinės ir chorinės muzikos fakulteto Pučiamųjų ir džiazo katedros docentas, Lietuvos muzikų sąjungos narys, LDK valdovų rūmų paramos fondo steigėjas, asociacijos "Jazz Kablys" prezidentas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

levitra contraindicaciones

levitra contraindicaciones portretas
faire parvenir en dehors sans commettre des,

cialis cheap online

cialis cheap online portretas
justo cargar a los medicos,
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių