Namas, nuo kurio prasideda Didžioji gatvė, ne tik šiandien, bet ir visais laikais buvo Vilniaus prancūzų kultūros židinys. Kadaise čia gyventa garsių profesorių, gydytojų, pedagogų, rašytojų. Nestokoja frankofilų dėmesio šie namai iš šiandien.

Sulaukia šimtų įžymybių

Ne pirmus metus Franko-Stendhalio namuose įsikūrusiame Prancūzų institute besidarbuojanti Inga Sturytė savo darbovietės kitaip nei prancūzų kultūros sklaidos centru Vilniuje pavadinti negali. Moteris nesustodama vardija lietuvio ausiai ne visada įprastas, bet šimtus kartų girdėtas pavardes: Philippe'as Genty, Ruwenas Ogienas, Georges'as Rousse'as.

„Visiškai neseniai pas mus svečiavosi garsus šiandienos filosofas R.Ogienas, savo fotografijų parodą yra pristatęs G.Rousse'as. Apie TSRS nuotraukų albumą išleidęs fotografas Frédéricas Chaubinas savo darbus taip pat eksponavo Vilniuje – “Vartų„ galerijoje. Kasmet vykstančiose Frankofonijos dienose lankosi daug gal nelabai žinomų Lietuvoje, bet tikrai talentingų muzikų“, – dėstė I.Sturytė.

Anot pašnekovės, džiugu matyti, kad vilniečiai domisi prancūzų kultūra, o šio namo sienose vyksta tikrai dėmesio vertų renginių.

Tarnavo Napoleono kariuomenėje

„Ar galima sakyti, kad per pastaruosius dešimt metų Didžiosios g. 1 name pabuvojo daugiau prancūzų ir Prancūzijos mylėtojų, nei jų čia buvo iki tol – per kelis šimtus metų, kiek stovi šis namas?“ – pasiteiravome I.Sturytės.

„Ko gero, ne. Reikėtų gerokai paskaičiuoti, pasėdėti archyvuose, bet, manau, šis pastatas ne dėl pastarąjį dešimtmetį čia veikiančio instituto vadinamas prancūzų namu. Jo istorija kur kas senesnė“, – teigė pašnekovė.

Pasak I.Sturytės, patys prancūzai jau senokai šį namą vadina Stendhalio namu – garsaus XIX a. prancūzų rašytojo realisto garbei. Rašytojo, kuris 1812 m. lankėsi Vilniuje kaip Napoleono kariuomenės karys, garbei ant namo pakabinta atminimo lentelė prancūzų ir lietuvių kalbomis.

„Ši lentelė atidengta 2000 m. ir skirta Henri Beyle'iui (Stendhaliui), nes būtent šiame name Napoleono kariuomenei traukiantis iš Rusijos buvo įsikūręs rašytojas. Tiesa, Lietuvoje jis buvo du kartus – 1812 m. rugpjūtį ir gruodį, tačiau kur jis buvo apsistojęs vasarą, nėra žinoma“, – dėstė pašnekovė.

Pagerbė savo buvimu

Kodėl ant namo atsirado lentelė būtent Stendhaliui, iki šiol niekas tiksliai pasakyti negali. Garsus rašytojas per savo viešnagę Lietuvoje Vilniuje praleido vos kelias dienas, spėjo iš čia išsiųsti laišką seseriai ir pasirūpinti provizijos likučių saugumu.

„Kariuomenėje jis ne kariavo, o buvo intendantas – rūpinosi tiekimu. Ir tame name turbūt apsistojo todėl, kad ten buvo įsikūrusi kariuomenės intendantūra ir iždas. Be to, jis tuomet dar nebuvo toks garsus rašytojas ir niekas jo nežinojo. Nėra ir dabar tiksliai žinoma, kuriame konkrečiai bute buvo pats Stenhdalis. Į šį klausimą turėtų atsakyti jo gyvenimo ar Vilniaus istorijos tyrinėtojai“, – pasakojo I.Sturytė.

Be savo trumpos viešnagės Lietuvos sostinėje, daugiau savo veikos pėdsakų Stendhalis Vilniuje nepaliko. Bent jau palyginti su kitu garsiu šio namo gyventoju – Josephu Franku.

„Ne visi tai žino, bet šis namas vadinamas ne tik Stendhalio, bet ir Franko namu. Nors Frankui – garsiam gydytojui – čia jokios atminimo lentos nėra“, – tvirtino pašnekovė.

Gydė tėvas ir sūnus

Gydytojai Frankai, tėvas ir sūnus, name Didžiojoje gatvėje apsigyveno kur kas anksčiau nei Stendhalis ir buvo čia toli gražu ne svečiai.

„Johannas Peteris Frankas į Vilnių atvyko 1804 m., pakviestas dėstyti Vilniaus universitete. Tačiau jau po metų išvyko į Sankt Peterburgą ir tenai tapo Medicinos ir chirurgijos akademijos vadovu. Didžiojoje gatvėje liko gyventi jo sūnus – Josephas. Šio nuopelnai Vilniui yra tiesiog neįkainojami“, – pasakojo I.Sturytė.

Anot pašnekovės, Prancūzija šie žmonės tiesiogiai nesusiję, bet moteris linkusi juos vertinti kaip Prancūzijos kultūros puoselėtojus.

„Jie nebuvo prancūzai, tačiau kaip visi to meto šviesuoliai kalbėjo, rašė prancūziškai ir, žinoma, platino mieste prancūzų kultūrą. Beje, vykstant 1812 m. karui J.Frankas labai sielojosi, kad jo name apsigyveno kariai“, – kalbėjo pašnekovė.

Parašė knygą apie Vilnių

Svarbiausias J.Franko nuopelnas miestui, su kuriuo šiandien gali susipažinti kiekvienas vilnietis, – jo parašyti „Atsiminimai apie Vilnių“. Dalis šių atsiminimų, skirtų būtent Vilniui, 2001 m. iš prancūzų kalbos buvo išversta į lietuvių. Taip pat mokslininkas daug nuveikė miestui kaip medikas. Šitaip sūnus tęsė Lietuvos sostinėje tėvo pradėtus darbus.

„Pirmiausia, Jozephas vadovavo tėvo įkurtai Terapijos klinikai. 1805 m. šiame pastate, J.Franko namuose, buvo įkurta Vilniaus medicinos draugija. Taip pat J.Frankas įkūrė Vakcinacijos ir motinystės institutą“, – tęsė pasakojimą I.Sturytė.

Be mediko veiklos, Frankas mieste užsiėmė ir labdara – organizavo neturtingų ligonių gydymą.

„Drauge su žmona Christine Gerhardi, kuri buvo garsi operos solistė, Josephas rengdavo labdaringus koncertus. O kadangi jis buvo pažįstamas su tokiais garsiais to meto kompozitoriais kaip Wolfgangas Amadeus Mozartas, Josephas Haydnas, Ferencas Lisztas, Vilniuje buvo rengiami garsiausiu to meto kūrinių pastatymai. Kaip antai scenoje skambėjo J.Haydno oratorija “Pasaulio sukūrimas„, kurioje dvi partijos buvo parašytos specialiai Christine balsui“, – vardijo Prancūzų instituto darbuotoja.

Įrengė profesorių namą

Visiškai kitaip nei Stenhdalio atveju, yra žinoma, kuriame bute gyveno J.Frankas. O istorija besidomintys žmonės iki šiol užsuka apžiūrėti patalpos, kurios sienose būta garsaus profesoriaus.

„Deja, lentos jam nėra. Nors gerai žinoma, kad jis gyveno antrame aukšte ir jam priklausė dalis pirmo aukšto“, – papasakojo I.Sturytė.

J.Frankas neatsitiktinai apsigyveno šiame name. 1804 m. visą šį pastatą įsigijo Vilniaus universitetas, įrengė 10 butų ir nusprendė juose apgyvendinti iš užsienio dirbti atvykstančius profesorius.

„Be J.Franko, čia gyveno tokios garsenybės kaip Vilniaus universiteto profesorius, medikas ir filosofas Andrius Sniadeckis. Raižybos katedros vadovas Izidorius Weissas čia ne tik gyveno, bet kiemelyje buvo įrengęs savo studiją. Buvo čia ir kitų žinomų veikėjų, o pirmame aukšte, kaip ir dabar, veikė knygynėlis“, – dėstė instituto darbuotoja.

Oksfordą iškeitė į Lietuvą

Dar vienas atminimo lenta pagerbtas namo gyventojas – Levas Karsavinas. Šio garsaus istoriko ir filosofo atminimą savinasi ne tik rusai, bet ir prancūzai. Pirmiausia todėl, kad į Vilnių 1940 m. L.Karsavinas gyventi atvyko iš Kauno, o į Kauną dar 1927 m. – iš Prancūzijos.

„Žinoma, L.Karsavinas – rusas, gimė ir užaugo būtent Rusijoje. Nuo 1909 m. profesoriavo Sankt Peterburgo Istorijos ir filologijos institute. Tačiau po revoliucijos buvo ištremtas ir apsistojo Prancūzijoje. 1927 m. jis gavo kvietimą dirbti Anglijoje, Oksfordo universitete. Tačiau panašiu laiku į jį kreipėsi tuometis Lietuvos ministras pirmininkas, o praeityje – L.Karsavino bendramokslis Augustinas Voldemaras“, – pasakojo I.Sturytė.

Ilgai nedvejodamas L.Karsavinas nusprendė vykti į Lietuvą ir jau po metų – 1928-aisiais – ėmė dėstyti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete.

„Iš pradžių jis dėstė rusiškai, tačiau jau po metų išmoko lietuvių kalbos ir ėmėsi mokyti savo studentus būtent ja“, – kalbėjo pašnekovė.

1940 m. Lietuvai susigrąžinus Vilnių, L.Karsavinas drauge su kitais dėstytojais persikėlė į sostinę ir apsigyveno kadaise profesūrai skirtame name.

„Gyveno jis ne visai Didžiojoje g. 1, bet tame pačiame pastatų komplekse – Švarco gatvėje, nors lentelę užkabino ant Didžiosios gatvės. Ji, ko gero, labiau matoma, čia daugiau žmonių praeina“, – dėstė I.Sturytė.

Iš Stendhalio laiško

1812 m. gruodžio 6 ir 7 d. Napoleono armijos intendantas Henri Beyle'is (Stendhalis), būdamas Vilniuje, laiške savo seseriai Polinai rašė:

„Visko netekau, likau tik kaip stoviu. O gražiausia, kad visai sulysau. Iškentėjau daug skausmo ir nepatyriau jokių džiaugsmų, bet tai jau praeityje. Dabar esu pasiruošęs viską pradėti iš naujo, toliau tarnaudamas Jo Didenybei.“

Henri Beyle'as (Stendhalis)

Vienas garsiausių Prancūzijos rašytojų realistų. Gimė 1783 m. Grenoblio mieste. Būdamas 16-os apsigyveno Paryžiuje. Tarnavo Napoleono armijoje ir su ja persikėlė į Egiptą, dalyvavo žygyje į Maskvą. Keliaudamas į žygį aplankė ir Vilnių.

Stendhalio kūryba pagal to meto standartus buvo šokiruojanti. Jo knygose nuodėmingi buvo visi: jaunos nekaltos mergaitės, šeimų motinos ir netgi abatai. Žinomiausi jo kūriniai – pamfletų rinkinys „Rasinas ir Šekspyras“, romanas „Raudona ir juoda“, „Lusjenas Levenas“.

Nors Stenhdalis niekada nebuvo vedęs, tačiau, kaip galima suprasti, tikrai domėjosi dailiosios lyties atstovėmis. Mirė Stendhalis nualpęs Paryžiuje, kaip manoma, nuo sifilio sukeltų komplikacijų.

Levas Karsavinas

Kultūros istorikas, filosofas. Gimė 1882 m. Sankt Peterburge.

Nuo 1909 iki 1916 m. su pertrauka dirbo Istorijos ir filologijos instituto visuotinės istorijos dėstytoju.

1921–1922 m. buvo to paties instituto rektorius.

1922 m. ištremtas ir išvyko į Berlyną.

1926 m. persikėlė gyventi į Paryžių.

1928–1940 m. – Vytauto Didžiojo universiteto, 1940–1946 m. Vilniaus universiteto profesorius, šio universiteto Visuotinės istorijos katedros vedėjas.

1944–1949 m. – Vilniaus dailės muziejaus direktorius, Vilniaus dailės instituto profesorius.

1949 m. suimtas ir ištremtas į Komijos autonominės respublikos Abezės lagerį. Mirė 1952 m.

L.Karsavinas parašė per 20 filosofinių veikalų, poetinių kūrinių; išliko „Sonetų vainikas“, „Tercinos“. Kūriniuose poetine forma išdėstė esminius filosofijos teiginius. Tarpukario ir pokario Lietuvos mokyklose buvo naudojami L.Karsavino parašyti istorijos vadovėliai.