"Jei švietimo sistema turi išmokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti, tai tam pakaktų ir keturių pradinių klasių", – sako žinomas Lietuvos verslininkas, buvęs politikas Vidmantas Martikonis.

– Vienos partijos lyderis pastebėjo, kad vaikai Lietuvoje rūšiuojami – vieni eina į geriausiųjų, kiti – į lūzerių mokyklas. Nuskambėjo pasiūlymas atsisakyti priėmimo į mokyklas egzaminų, t. y. priimti visus bendra tvarka. Kaip vertintumėte tokią lygiavą?

– Nemokamas vidurinis išsilavinimas garantuojamas Konstitucijoje, tad priėmimo į mokyklas tvarka turi užtikrinti galimybę mokytis visiems. Aukštesniame lygmenyje, sutinku, renkantis specializaciją ir panašiai, turi būti atranka, priimama egzaminų būdu.

Viena, ką matau, švietimui skiriamas finansavimas yra gana didelis, bet jis nepasiekia mokytojo ir mokinio.

Bet kalbant apskritai, aš jau seniai nebesigilinu į Lietuvos švietimo sistemą, tiksliau, į jos nebuvimą. Besisteminis švietimas tapo norma, kas keleri metai viskas verčiama aukštyn kojomis, verčiama chaosu. Mano visos trys dukterys mokykloje mokėsi esant vis kitai tvarkai, skyrėsi ir egzaminai. Galiausiai pasiklydau ir net nematau reikalo gilintis. Kam? Vis vien tuoj bus dar kitaip.

– Kas trukdo sukurti tvarią sistemą?

– Šioje valstybės gyvenimo srityje, kaip ir visose kitose, labiausiai pasigendu kompetencijos. Tie, kas priiminėja įstatymus, yra visiškai nekvalifikuoti, atsitiktinai į Seimą papuolę žmonės. Siūlo vienas per kitą kas mandriau, kas gudriau kažkokias neapgalvotas pataisas, prastuminėja nesuvokiamus įstatymus apie papildomas šventines dienas ir panašiai vien tam, kad pasirodytų, kokie jie geresni už kitus. O valdantysis nori nenori turi su tuo susitaikyti, nes jei kokiam užsiožiavusiam neleisi pateikti siūlymo ir už jį nebalsuosi, tas ims ir perbėgs į opoziciją.

– Nekompetencija, kvalifikacijos nebuvimas prie valstybės vairo turbūt nėra labai saugu. Kaip nuo to apsisaugoti?

– Va, kur reikėtų egzaminų. Prieš kandidatuodamas į valdžią asmuo turėtų pasitikrinti žinias ir gebėjimus. Sakys, visi mokyklas baigę, atestatus turime. Bet kai pačiame švietime nėra kompetencijos, nėra jo sampratos ir suformuluotų tikslų, ar gali tikėtis paruošimo gyvenimui ir rezultatų. Jei švietimo sistema turi išmokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti, tai tam pakaktų ir keturių pradinių klasių.

Va, kur reikėtų egzaminų. Prieš kandidatuodamas į valdžią asmuo turėtų pasitikrinti žinias ir gebėjimus.

Kai kurių Seimo narių aš neimčiau į savo verslą net budinčiuoju prie durų sėdėti. Seimo nario padėjėjui būtinas aukštasis išsilavinimas. Ministrui, Seimo nariui – ne. Tepasiunta, koks nori tegul būna. Tai kas valdo šalį, priima sprendimus? Koks nors gudresnis padėjėjas sugalvoja prastumti sau naudingą pataisą, įkala tą mintį savo viršininkui, kuris juo tapo tiesiog laiku užlipęs ant bačkos, ir stumia ją visomis keturiomis. Satyra, juokas pro ašaras? Bet iš tiesų taip yra.

Turime ir mentaliteto bėdą. Kai tik žmogus atsisėda į kokią kėdę, jis pradeda save labai vertinti, pasijunta ypatingai gudrus, tiesiog proto bokštas, kurio kiekviena mintis aukso vertės. Pilnas Seimas tokių. Vaikšto pasipūtę, įtikėję savo išskirtinumu. Kažkam apsaugininkas neatsistojo, jau įsižeidė, skandalas. Ir ką su jais daryti, kaip tokius procesus valdyti, nežinau. Viena iš galimų išeičių – smarkiai mažinti Seimo narių skaičių. Gal tada prasistumdytų ir patektų tik geriausi? Kaip ir į tas stipriąsias mokyklas ir licėjus, kurie priima tik konkurso būdu.

– Bet dabar norima ir į jas priimti be egzaminų, be atrankos.

– Mūsų laikais po aštuntos klasės silpnesnius klasės mokinius varydavo į profesines mokyklas amato mokytis. Tai ir buvo tas profiliavimas, kuris ir šiandien, manau, pasiteisintų. Juo labiau pasiteisintų žmonių, kurie nori būti politikais, ruošimas valdyti valstybę. Tai būtina.

– Tikite, kad tada jie išmoktų būti sąžiningi, nuoširdūs, išnyktų dviveidystė? Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas, pasisakęs prieš mokinių selekciją, pats, pasirodo, leidžia savo vaikus į "geriausiųjų" mokyklą.

– Gyvename dvigubus, trigubus gyvenimus. Vienoje vietoje elgiamės vienaip, kitoje – kitaip. Atsimenu savo jaunystę, kai eidavome į komjaunuoliškus susirinkimus. Užlipi į tribūną, kalbi tai, ką nori visi girdėti, o nulipęs iš to juokiesi ir darai, kaip tau pačiam reikia. Nenorėčiau lyginti "vienas prie vieno", bet gali būti, kad ir šis politikas išsako partijos kolegų mintis. Juk jei taryboje priima sprendimą, visi turi vienodai kalbėti, pas juos ten tokia pusiau partinė drausmė.

Seime opozicija kritikuoja valdančiuosius, pati neva vos ne šventoji, bet paaiškėja, kad pati elgiasi taip pat. Kad ir šviežiausia istorija – dėl Agnės Bilotaitės gyvenimo Seimo viešbutyje.

– Jūsų dukterys irgi baigė "geriausiųjų" mokyklas?

– Vyresniosios pirmaisiais mokymosi metais ėjo į tas mokyklas, kurios arčiausiai namų – Justiniškėse, Naujamiestyje. Jaunėlę iš karto leidome į privatų Šiuolaikinės mokyklos centrą. Kurį laiką dvi dukterys mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, bet visos trys mokyklas baigė Lietuvoje. Aš vadovavausi tuo principu, kad svarbiausia tėvų pareiga – užtikrinti gerą išsilavinimą.

Domėjomės, klausėme draugų, pažįstamų nuomonės, analizavome, kur aukštesnis mokymo lygis, kur palankesnė aplinka, geresnė mokymo bazė ir priemonės.

Aš pats baigiau Salomėjos Nėries mokyklą. Tada Vilniuje ji laikyta prestižine, garsėjo bohemiška aplinka. Klasės lyderis būdavo didžiausias blogiukas. Mano dukterų mokyklose – nieko panašaus. Ten lyderiais laikomi dešimtukininkai, geriausi mokiniai. Jau judame į priekį, mūsų mąstymas keičiasi. Tik labai abejoju, ar tai mūsų švietimo nuopelnas. Keičiasi pati valstybės socialinė struktūra, tobulėja visuomenė, todėl ir matome pokyčius mokykloje. Bet ne atvirkščiai.

Kai tik žmogus atsisėda į kokią kėdę, jis pradeda save labai vertinti, pasijunta ypatingai gudrus, tiesiog proto bokštas, kurio kiekviena mintis aukso vertės. Pilnas Seimas tokių.

Jeigu jau kalbėtume apie lygybę, pasisakyčiau už privalomas uniformas. Tada vaikai nekonkuruotų – armaniai neriestų nosies prieš gariūninius. Ne tėvų finansai vieną padaro geresnį už kitą, o tik jo gebėjimai, pastangos, įvertinimai.

– Ar niveliuojant, sodinant į vieną suolą ir talentingą, ir mažiau gabumų turintį vaiką nenuskriausime tiek vienų, tiek kitų? Kaip atrodytų, tarkime, Vilniaus licėjus, kokie būtų jo pasiekimai, jei ten būtų priimama geografiniu principu – patenka visi, kas arti gyvena?

– Atranka, egzaminai yra galbūt todėl, nes turime gerų mokyklų deficitą. Jeigu visos būtų stiprios, gerai paruošiančios, nors ir šiek tiek profiliuotos kaip Vilniaus licėjus, nebereikėtų atrinkinėti ir rūšiuoti. Iš tiesų dabartinė sistema tarsi užprogramuoja elito formavimuisi – va, aš tai čia, o tu ten.

Kas tas Vilniaus licėjus? Atėjo gabus vadovas, surinko gerą mokytojų kolektyvą, padidino reikalavimus tiek pedagogams, tiek mokiniams. Gerai paruoštus jaunus žmones į gyvenimą išleisdavo ir KTU gimnazija Kaune. Jos buvęs direktorius Bronislovas Burgis ten buvo įvedęs griežtą tvarką, rezultatai tikrai buvo geri.

Mokykla, kaip ir bet kuri įmonė, – viskas joje priklauso nuo vadovo. Ne ministerija šias mokyklas sukūrė, niekas joms neduoda didesnio finansavimo. Kas trukdo kitoms tokioms tapti? Išvada tokia, kad trūksta stiprių, kompetentingų vadovų, kurie suprastų sistemą, žinotų, kokį žmogų nori išugdyti.

– Kaip buvęs Vilniaus tarybos narys žinote, kaip yra finansuojamas sostinės švietimas. Ir, priešingai visuotiniam manymui, teigiate, kad pinigų mokykloms netrūksta. Ko vis dėlto trūksta?

– Reikėtų žiauresnių sprendimų.Vienas iš būdų – kai dešimties mokinių mokyklai išlaikomas visas komplektas mokytojų, pats pastatas su mokymo priemonėmis ir t. t. Didelė dalis skiriamų pinigų išgaruoja pakeliui į mokyklas – kol pereina per visas ministerijų struktūras, kol pamaitina visokias reikalingas ir nereikalingas programas.

Daug lėšų suvalgo tautinių bendrijų mokyklos, tiek rusų, tiek lenkų, tiek žydų. Daugumoje pasaulio šalių jos buriasi į savaitgalines mokyklas. Ir pas mus visi turėtų mokytis vienu valstybiniu lygmeniu, neišskiriant pagal tautybę. Tokiu būdu ir atskirtis būtų mažinama.

–- Verslas skundžiasi negaunantis iš mokyklų, universitetų tinkamai paruoštų specialistų. Kas jums svarbiausia renkantis darbuotoją?

– Žiūriu į nuovoką, sąžiningumą. Tai savybės, kurių per vieną darbo pokalbį neįvertinsi. Turi praeiti laiko dirbant kartu. Bet jei žmogui terūpi, kiek jis uždirbs, o ne ką jis gali įmonėje nuveikti, pasiekti, kiek galės tobulėti ir augti, iš karto aišku, kad bendravimo nepratęsime.