Vertina skirtingai

G.Babravičiaus įsitikinimu, žiniasklaidoje ir visuomenėje kilęs pasipiktinimas dėl VEKS’o organizatorių esą iššvaistytų lėšų buvo sisteminė, kvalifikuota ir gerai finansuota kampanija.

"Tai buvo vienas iš hibridinio karo mūšių, kur dalyvavo ir politikai, ir verslas. Dabar jau tapo žinomesnės verslo grupės, kurios anuomet rūpinosi kiekvieną VEKS’o projektą sumaišyti su žemėmis, – teigė pašnekovas. – Galbūt tam buvo suteikta ir prielaidų, nes menininkai nėra stipriausi administratoriai. Buvo ir netikslumų, nežinau, ar juos visus vertėjo kriminalizuoti, bet kompetentingų institucijų reikalas yra audituoti, tirti, pagauti už rankos. Esmė ta, kad ir organizacinius dalykus, ir finansavimą pavyko sutvarkyti, ir galų gale Vilnius pasirodė labai konkurencingai, lyginant su kitomis Europos kultūros sostinėmis."

Vis dėlto Europos Komisijos (EK) vertintojai buvo kitokios nuomonės. Dar 2010 m. jie pripažino, kad Vilnius, organizuodamas VEKS’o renginius, susidūrė su sunkumais. Austrijos miestas Lincas, tuo pat metu karūnuotas Europos kultūros sostine, įvertintas daug palankiau. Vilniuje, pasak ekspertų, pritrūko organizacinės struktūros, gebančios tinkamai įgyvendinti kultūrinę programą, suderinti meninius ir politinius interesus bei užtikrinti, kad suinteresuotos šalys bendradarbiautų.

Čia tie vadinamieji kultūros chuliganai gavo galimybę atkovoti pozicijas, nes priėjo prie pinigų.

Vertindama Europos kultūros sostinės veiklos tvarumą, EK akcentavo, kad Lince, kur buvo investuota 40 mln. eurų, taigi, mažiau nei Vilniuje, didelė dalis naujos kultūrinės veiklos tęsiama toliau.

"Vilniuje tokios tęsiamos veiklos pavyzdžių yra santykinai mažai ir neturima daug įrodymų, kad kultūrinis gyvenimas tapo įvairesniu ir gyvesniu, nei būtų buvęs tuo atveju, jei nebūtų buvęs suteiktas Europos kultūros sostinės vardas", – rašoma EK ataskaitoje Europos Parlamentui, Tarybai ir Regionų komitetui.

Popsas ant pjedestalo

Filosofas, visuomenės veikėjas Krescencijus Stoškus VEKS’ą įvardijo kaip brangiai kainavusį egzaminą, kuris, deja, buvo prastai išlaikytas.

"Žmonės, kurie norėjo pargabenti kultūrą iš Vakarų, išmatavo ją pagal savo išmanymo lygmenį, kadangi patys atstovavo krypčiai, kuri Vakaruose vadinta kontrkultūra. Čia tie vadinamieji kultūros chuliganai gavo galimybę atkovoti pozicijas, nes priėjo prie pinigų. Profesionalų vietą galėjo užimti žmonės, mažai išsilavinę, mažai raštingi, apskritai galbūt net graužiami pavydo, kad ankstesnės kartos menininkai turėjo išskirtinesnes vietas, o jie buvo tarsi be vietų, – svarstė K.Stoškus. – Tam pasitarnavo demokratizacija, su kuria atėjo tokia meno samprata, kad visi žmonės yra menininkai. Bėda ta, kad nebeliko profesionalumo – jeigu jo būtų išsaugota daugiau, gal ta popsinė kultūra nebūtų taip išplitusi."

Kaip vienas nykiausių VEKS’o projektų jam įsiminė vadinamasis menų čempionatas "Art-o-thlon", transliuotas per nacionalinę televiziją.

"Jauni menininkai tepliojosi veidus dažais ir pelenais, voliojosi po dulkes, važinėjo dviračiais, kalbėjosi su kiaulėmis, į studiją atsivedė karvę ir t. t. Jokios kūrybos ten nebuvo – smėlio dėžės lygio žaidimai. Tik labai stebina, kad už tokius pakvailiojimus buvo sumokėti nemaži pinigai", – sakė K.Stoškus.

Iš tiesų honorarai buvo įspūdingi. Pavyzdžiui, menų čempionato vedėjui už 7 laidas, kurias per Lietuvos televiziją žiūrėjo vos 0,8 proc. žiūrovų auditorijos, buvo sumokėta apie 17 tūkst. eurų. Projektas "Art-o-thlon" taip pat buvo atsidūręs teisėsaugos akiratyje, nes Kultūros ministerija negavo ataskaitų, kaip panaudoti 80 tūkst. litų. Po daugiau nei pusės metų tyrimo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba skelbė išsiaiškinusi, kad šie pinigai atiteko Vilniaus dailės akademijai, kuri projekto metu išlaikė jaunuosius menininkus – apgyvendino bendrabučiuose, maitino ir suteikė priemones kūrybai.

K.Stoškus apgailestavo, kad Kultūros ministerija, privalanti atskirti pelus nuo grūdų, kai skirsto valstybės paramą įvairių sričių kūrėjams, nesugebėjo išlaikyti pusiausvyros tarp išliekamąją vertę turinčių dalykų ir popsinės kultūros.

"Žmonių yra visokių – ir kvailų, ir ligonių, bet mane sukrečia, kai valdžia moka pinigus už įvairias beprotybes, – piktinosi filosofas. – Vakaruose juk sugebama atskirti fundamentaliąją kultūrą nuo antikultūros, ir tie, kurie chuliganauja, iš valstybės jokio išlaikymo negauna, veikia savo rizika arba remiami verslo atstovų, prijaučiančių tokiems "menams". O atgabentos į Lietuvą antikultūros apraiškos pasidarė prestižinės ir pateko į Kultūros ministerijos globą. Tai yra krizės reiškiniai. Jeigu jie nenumiršta per trumpą laiką, tampa norma ir prisideda prie civilizacijos ardymo, kas dabar ir vyksta."