Likimai skirtingi

Artėjant frontui iš Rytų, 1944 m. liepos pradžioje Ypatingasis būrys buvo išvežtas į Kauną ir įkurdintas IX forte. Ten sušaudė dar apie 100 IX forto kalinių, daugiausia žydų, ir buvo pergabentas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Paskutinė Ypatingojo būrio užduotis buvo 1945 m. balandį lydėti žydžių koloną į Brombergą (dabar – Bidgoščius, Lenkija). Priartėjus frontui, būrio tuometinis viršininkas Martinas Weissas spruko, o paskui jį, palikę varomas žydes, išsilakstė ir likusieji būrio nariai.

"Kai kuriems pavyko patekti į anglų ir amerikiečių užimtą zoną, ir dauguma pasislėpė, po karo emigravo į JAV, Angliją, Australiją, Venesuelą, dalies jų likimas apskritai nežinomas. O tiems, kurie frontui praėjus liko sovietų zonoje – Lenkijoje, Rytų Vokietijoje, Lietuvoje, nebuvo sąlygų pabėgti į Vakarus. Jie beveik visi buvo suimti ir nuteisti. Buvo ir tokių, kurie išėjo į mišką partizanauti – 4 asmenys iš Ypatingojo būrio žuvo kaip Lietuvos partizanai", – vardijo A.Bubnys.

Sučiupti karo nusikaltėlius padėjo su Ypatinguoju būriu susijęs asmuo – KGB archyvinė agentė "Irena", 1942–1944 m. dirbusi šio būrio valgykloje. 11 asmenų buvo sulaikyta iki 1952 m. Identifikuoti nemažai Ypatingojo būrio dalyvių padėjo ir iš pirmo žvilgsnio visai nereikšmingas dokumentas – 1942 m. pateikta paraiška Vilniaus miesto savivaldybei dėl malkų, kurioje lietuvių kalba surašyti Ypatingojo būrio nariai, norintys gauti žiemai malkų būstams šildyti.

Bausmės Ypatingojo būrio dalyviams buvo griežtos: Antanas Granickas ir Stasys Livčinas, o vėliau ir Vincas Sausaitis buvo sušaudyti, Petras Černiauskas, Vladas Korsakas nuteisti 25 metams lagerio, Lenkijoje pasilikę ir net pavardes pakeitę Ypatingojo būrio nariai buvo išaiškinti ir teisiami – eiliniai Jan Borkowski, Wladyslaw Butkun Lenkijoje nuteisti mirties bausmėmis (nuosprendį pakeičiant 25 metams kalėjimo), Viktoras Gilwinskis – 25 metams kalėjimo. Pelnytą atpildą gavo ne mažiau kaip 27 Ypatingojo būrio nariai.

Naciai, išteisinti teismų

O štai iš 17 Ypatingajam būriui įsakinėjusių vokiečių saugumo policijos ir SD pareigūnų, kurie atsakingi už masines žydų žudynes Paneriuose, Vokietijoje nuteisti buvo tik trys. Iš jų vienintelis Martinas Weissas, 1941–1943 m. vadovavęs Ypatingojo būrio vykdytoms masinėms žudynėms Paneriuose, atsėdėjo kalėjime 27 metus. Kaltinamas bendrininkavimu nužudant mažiausiai 30 tūkst. žmonių, 1950 m. jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, tačiau 1977-aisiais išėjo į laisvę.

Lietuvoje (Vilkaviškio apskrityje) gimęs Augustas Heringas už 4–5 tūkst. žmonių nužudymą 1950 m. irgi buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, bet 1959 m. Bavarijos teisingumo ministerija jam bausmę sušvelnino iki 15 metų kalėjimo ir tais pačiais metais jis buvo paleistas į laisvę.

10 metų kalėti 1962 m. Berlyne buvo nuteistas ir pirmąsias masines žudynes Paneriuose organizavęs Alfredas Filbertas, dar kaltintas genocidu likviduojant Vitebsko (Baltarusija) getą, kur buvo nužudyta apie 1 800 žmonių.

Sunku patikėti, tačiau dar keturi nacių pareigūnai, kurie buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už masinį žydų žudymą Paneriuose, teismų buvo išteisinti. Tai SS hauptšarfiureris Heinrichas Ditzas, organizavęs Lukiškių kalėjime kalinčių asmenų šaudymą Paneriuose, SS hauptšarfiureris Maxas Grossas, vienas iš Vilniaus saugumo policijos ir SD skyriaus viršininkų, dalyvavęs keliose Vilniaus žydų geto naikinimo operacijose ir žydų vaikų paėmimo akcijose, SS oberšarfiureris Horstas Schweinbergeris, organizavęs operacijas, kurių metu buvo nužudyta apie 5 tūkst. žydų, SS oberšturmfiureris Erichas Wolffas, nacių saugumo policijos ir SS Vilniaus skyriaus vadas, duodavęs nurodymus Ypatingajam būriui. O likusieji 10 nacių pareigūnų baudžiamojo persekiojimo apskritai išvengė ir gyveno Vakarų Vokietijoje nesislapstydami.

Pasak dr. A.Bubnio, teismai Vokietijoje vyko praėjus daug metų po Antrojo pasaulinio karo, be to, Holokausto nusikaltimų tyrimai būdavo inspiruojami politinės situacijos, tuo metu vykusio Šaltojo karo bangų ir atoslūgių.

"Istorija – tai ne gamtos ar tikslieji mokslai, čia nėra dėsnių, kad du kart du visada bus keturi. Čia veikia ir žmogiškasis faktorius, – sakė istorikas. – Tikrai nemalonu, kad jau 70 metų praėjo, o kaltinimai lietuviams iš tam tikrų organizacijų vis nesiliauja. Aš nesakau, kad viską reikia priimti, bet ir aklai atmesti negalima – reikia žinoti istoriją, kaip viskas buvo iš tikrųjų. O kai žinai, manyčiau, tie kaltinimai ir tos provokacijos bus tam tikra terapija. Gal čia ir šoko terapija, bet po kurio laiko ateis išgijimas."

Arvydas Anušauskas, A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

Tiesai reikia sklaidos

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario istoriko Arvydo Anušausko nuomone, ką tik išėjusi knyga apie Vilniaus ypatingąjį būrį papildo ir patikslina ankstesnius tyrimus, o kartu primena apie tuos įvykius naujai kartai, kuri mažiau žino ir dažnai apsiriboja interneto platybėse "sužvejota" informacija.

Paklaustas, ar istoriniai leidiniai, paremti realiais dokumentais, gali būti priešnuodis pastaruoju metu eskaluojamai Holokausto temai Lietuvoje ir visuomenę kiršinančioms knygoms bei straipsniams, A.Anušauskas savo ruožtu kelia kitą klausimą: "Kas man gali pasakyti ar įrodyti, kad Rūta Vanagaitė (skandalingos knygos "Mūsiškiai" autorė – red. past.) kėlė tyrimo tikslus?"

Sunku lyginti publicistų ir istorikų darbus, nes jie kelia skirtingus tikslus.

"Nemanau, kad R.Vanagaitei pavyko kažką ištirti, ji, ko gero, ir tyrėjų darbų nelabai žino. Publicistų darbai labiau skirti įaudrinti vaizduotę, jausmus, ką nors supriešinti, gal ir atvirkščiai – sujungti. O istorikų darbai skirti mūsų istorijai pažinti. Istorijos tyrėjai analizuoja faktus, aiškinasi įvairias aplinkybes, giluminius dalykus ir padaro gerokai daugiau negu publicistai", – įsitikinęs A.Anušauskas.

Nesvarbu, kas finansuoja R.Vanagaitės knygas, mūsų valstybė irgi turi rasti finansinių galimybių mokslinių darbų sklaidai.

Tačiau bėda ta, kad mūsų istorikų darbų Europoje ir pasaulyje mažai kas žino – apie juos reikia daugiau kalbėti ir rodyti tarptautiniu lygmeniu.

"Anksčiau ar vėliau turime subręsti ir suvokti, kad kiekvienas Lietuvoje išleidžiamas mokslinis darbas, ypač tokia jautria tema kaip Holokaustas, turi pasirodyti ir anglų bei rusų kalbomis – mažiausiai. Gyvename tokiame paribyje, kur būtų daug skaitančių į Rytus nuo Lietuvos, bet taip pat ir į Vakarus, nes žinojimas apie mūsų istoriją nėra toks brandus, – kalbėjo parlamentaras. – R.Vanagaitės knyga išversta jau keliose šalyse, o mūsų istorikų darbų tokiu tempu – per vienerius metus – tikrai nebus išversta be mūsų pačių pastangų. Nesvarbu, kas finansuoja R.Vanagaitės knygas, mūsų valstybė irgi turi rasti finansinių galimybių mokslinių darbų sklaidai. Manau, tai yra kultūros ministro atsakomybė ir rūpestis."