Paskelbtas Vilniaus žydų budelių sąrašas

"Vis eskaluojamų kaltinimų, neva lietuviai – žydšaudžių tauta, negalima nei aklai atmesti, nei prisiimti – tiesiog reikia žinoti istoriją", – sako humanitarinių mokslų daktaras Arūnas Bubnys.

Praėjusią savaitę visuomenei Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleista jo knyga "Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys".

Patikimi šaltiniai

Svarbiausia Ypatingojo būrio paskirtis buvo masinis žydų naikinimas. Daugiausia jų nužudyta Paneriuose: vien per du 1941 m. mėnesius ten sušaudyta beveik 19 tūkst., o kitose Vilniaus apylinkėse – daugiau kaip 13,5 tūkst. žmonių, kurių absoliuti dauguma buvo žydai.

A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

Lietuvių istorinėje literatūroje iki šiol nebuvo tokio leidinio, kuriame būtų pateikti už masines žydų žudynes Paneriuose atsakingų vokiečių saugumo policijos ir SD pareigūnų bei jiems pavaldžių lietuvių, tarnavusių Ypatingajame būryje, sąrašai su trumpais gyvenimo aprašymais. Knygoje pateikiama informacija apie 17 vokiečių saugumo policijos ir SD pareigūnus ir 84 Vilniaus ypatingojo būrio dalyvius. Šiuos duomenis jau apie du dešimtmečius Holokausto ir karo nusikaltimus tyrinėjantis dr. A. Bubnys sukaupė iš įvairių vokiškų ir sovietinių dokumentų, operatyvinių pranešimų, tribunoluose ir teismuose nagrinėtų bylų.

Anot istoriko, į knygoje publikuojamą sąrašą įrašė tik tuos Ypatingojo būrio narius, apie kuriuos esama patikimų duomenų, kad jie tikrai jame tarnavo ir tikrai dalyvavo arba prisidėjo prie žydų žudynių Paneriuose: "Stengiausi dėti tik patikimą informaciją, kuria ir pats neabejoju. Buvo asmenų, kurie gal tik vieną kartą dalyvavo Paneriuose, paskui išėjo, ir jų pavardės minimos tik liudininkų parodymuose po kelių dešimtmečių – tokie parodymai "iš atminties" gali būti nepatikimi, reikia daugiau šaltinių. Būtų per didelė rizika be kitų įrodymų įvardyti tuos žmones nusikaltėliais."

Jis prisipažino, kad nebuvo lengva rašyti apie tokius baisius dalykus, kadangi juose dalyvavo mūsų tautiečiai. Bet jau anksčiau dienos šviesą yra išvydusios knygos ir publikacijos, kur labiau remiamasi ne dokumentais, o pasakojimais, subjektyviais vertinimais ar emocijomis. Visuomenė į tai reaguoja nevienareikšmiškai.

"Dažnai įvairios organizacijos, ypač iš užsienio, reikalauja iš Genocido tyrimo centro viešinti Holokausto dalyvių sąrašus, vos ne kaltina, kad slepiame žydų tautos budelius. Bet ką duos į viešumą išmesti keli tūkstančiai pavardžių? Pirma, tai nėra galutinis sąrašas, antra, jis nėra tikslus, o jeigu kažkas pasijus apšmeižtas, prasidės teismų procesai, – aiškino A.Bubnys. – Mūsų požiūriu, reikia istorinius faktus atrinkti ir grupuoti teritoriniu arba instituciniu principu, kaip ir buvo padaryta rengiant leidinį apie vieno padalinio – Vilniaus ypatingojo būrio – istoriją ir jo dalyvius."

Žudikais negimstama

Ypatingojo būrio formavimo pradžioje 1941-ųjų liepą į jį buvo atrinkta 150 lietuvių tarnautojų. Jų darbas buvo suimti žydus, varyti juos į getus, darbo stovyklas ir galiausiai – sušaudyti. Po 1941-ųjų nusistovėjęs būrio dalyvių skaičius buvo apie 50 žmonių. Nauji nariai į būrį neretai patekdavo per savo pažįstamus, turėjusius ten ryšių.

Vienas iš Ypatingojo būrio narių Jonas Barkauskas savo parodymuose atskleidė, kaip į jį pateko: neturėjo darbo, gyveno su žmona ir jos tėvais dviejų kambarių bute. Pasipasakojęs apie savo vargus žmonos tėvų pažįstamam, sulaukė pasiūlymo padėti. Kartu su "geradariu" nuvažiavo į Vilniaus gatvėje įsikūrusią Ypatingojo būrio būstinę, ten jį supažindino su vienu iš būrio narių, kuris padėjo užpildyti anketą. Tą pačią dieną J.Barkauskas gavo pažymėjimą, kad yra Ypatingojo būrio dalyvis ir gali nešioti ginklą. Paklausęs, koks jo darbas, sužinojo, kad "saugoti valstybinės svarbos objektus".

Tie kaltinimai ir tos provokacijos bus tam tikra terapija. Gal čia ir šoko terapija, bet po kurio laiko ateis išgijimas.

Pasak A.Bubnio, tai tipiška įsidarbinimo Ypatingajame būryje istorija: "Žmonės tiesiog ieškojo darbo, atvykę iš provincijos neturėjo kur gyventi, ir ypač tie, kas atėjo į būrį 1941 m. vasarą, neturėjo supratimo, kokia jo paskirtis. Po pirmųjų masinių žudynių Paneriuose 1941-ųjų liepos viduryje daugelis pasibaisėję paliko būrį, ir niekas jų nesulaikė. Pasiliko tie, kam tokia tarnyba neatrodė nusikalstama, be to, pardavę nužudytųjų drabužius, galėjo turėti papildomų pajamų, išgerti ir pavalgyti. Tai baisu, bet išties buvo tokia žmonių kategorija, kuriems tai tuo metu atrodė normalu.

Žmogaus prigimtis tokia, kad kiekvienas savyje turi ir blogio, ir gėrio genų, ir nuo situacijos priklauso, kurios savybės labiau pasireikš. O karas ir totalitariniai režimai sukuria tokias situacijas, kai žmonės, dažnai neturintys jokių sadistinių polinkių, tiesiog priversti daryti blogį. Reikia būti labai stipriam, kad to nedarytum, nes atsisakydamas vykdyti nusikalstamus įsakymus pats rizikuoji savo laisve, šeimos gerove, galbūt ir gyvybe. Kai kurie Ypatingojo būrio dalyviai dėl tokios alinančios tarnybos prasigėrė, keletui pavyko pasitraukti simuliuojant ligas, bet tai buvo reti atvejai."

Daugelio istorikų nuomone, net ir patys žydai iki 1941-ųjų vasaros nesuprato, kad jų pilietinių teisių atėmimas, turto konfiskavimas, izoliavimas getuose ir darbo stovyklos reiškia neišvengiamą mirtį. Dr. A.Bubnys palaiko tokį požiūrį, nes getai buvo steigiami nacių okupuotuose kraštuose, Lenkijoje jie atsirado jau 1939 m. rudenį, bet masinio žydų žudymo niekur nebuvo iki pat nacistinės Vokietijos karo su Sovietų Sąjunga pradžios.

"Patys žydai irgi neįsivaizdavo, kad bus vykdomas masinis jų genocidas. Paneriuose po šaudymo kelios moterys liko gyvos, naktį išlipo iš lavonų duobės, bet niekur nebėgo, nesislėpė, o grįžo į getą ir papasakojo administracijai, kas vyko Paneriuose. Geto vadovybė nepatikėjo, visi manė, kad iš geto žmonės išvežti dirbti, – pateikė pavyzdį istorikas. – Taigi, 1941-ųjų vasarą prasidėjo paskutinis žydų Holokausto etapas – masinės žudynės. Ir įgyvendinti šį etapą naciai pasitelkė vietines struktūras. Tai dažnai buvo naudojama ir propagandos tikslais – fotografuoti ir filmuoti mirtinas nacių akcijas buvo galima tik vokiečių pareigūnams, ir jie tą medžiagą stengdavosi parodyti taip, tarsi su žydais susidoroja vietinės policijos pajėgos, o naciai – tik stebėtojai."



NAUJAUSI KOMENTARAI

dzo

dzo portretas
Na pagal sarasus,tai pirmomis savaitemis is Kauno daugiausia buvo izvesta zydu i tremti-NKVD ir ju pakalikams reikejo butu ir turto,o zydu turtingu buta.

Anonimas

Anonimas portretas
Panašu, kad aršiausiai komentuoja žydšaudžių palikuonys, dar ir dabar patyliukais traukiantys žydų auksą ir iš jo gyvenantys. Ech, kaip mielai jie pakartotų savo protėvių darbelius...

Nn

Nn portretas
Ir čia pinigus daro
VISI KOMENTARAI 26
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių