Neįgalieji tvirtina, kad Vilnius nėra jiems visiškai pritaikytas

Vilnių stengiamasi kuo labiau pritaikyti žmonių su negalia judėjimui, tačiau patys neįgalieji tvirtina, kad dar trūksta labai daug dalykų, kad jiems būtų lengviau judėti mieste. Tuo metu Vilniaus miesto savivaldybės atstovas A. Šešelgis atsako, kad viską pritaikyti neįgaliųjų judėjimui trūksta lėšų.

Pritaikymas per mažai kontroliuojamas

Kaip sako Lietuvos žmonių su negalia sąjungos viceprezidentė Ginta Žemaitaitytė, Vilniuje šaligatviai ir laipteliai vis dažniau įrengiami taip, kad jais būtų patogu naudotis ir neįgaliesiems, tačiau moteris pabrėžia, kad objektų pritaikymas žmonėms, turintiems specialiųjų poreikių, yra per mažai kontroliuojamas.

„Apskritai pas mus įstatyminė bazė yra pakankamai gera. Problema yra tai, kad nėra kontrolės tiems įstatymams įgyvendinti. Tarkim, įstatyme parašyta, kad objektas ar vieta turi būti pritaikyta neįgaliesiems, bet niekas per daug nekontroliuoja, kaip tai pritaikyta, nėra skiriamos baudos dėl nepritaikymo. Ir daug kas šituo naudojasi“, – teigia G. Žemaitaitytė.

Pasak pašnekovės, naujai statomuose objektuose dažnai vietoj laiptelių įrengiami nuožulnūs užvažiavimai, erdvės ir baldų aukščiai būna pritaikomi neįgaliesiems. Tačiau, anot G. Žemaitaitytės, pagalvojama ne apie viską.

Neįgaliesiems skirta įranga dažnai sugadinama

„Viskas gali būti idealu: stalų aukščiai, priėjimas ir pan., bet ima ir pastato tas sukamas duris, ir nėra tos funkcijos, kada gali nuspaudus mygtuką sulėtinti jų greitį. Iš požeminėse perėjose esančių liftų neįgaliesiems nė vienas neveikia“, – apie problemas, su kuriomis neįgalieji susiduria kasdien, pasakoja Lietuvos žmonių su negalia sąjungos viceprezidentė.

Algirdas Šešelgis, sostinės savivaldybės Administracijos miesto ūkio ir transporto departamento direktoriaus pavaduotojas, akreipia dėmesį, kad neįgaliesiems skirti liftai labai dažnai sulaužomi pašalinių žmonių.

„Žinau, kad su tais liftais – rimti gedimai. Laužo juos ištisai. Nebepakanka net pinigų. Jūs puikiai žinote, koks yra mentalitetas mūsų žmonių, tie, kuriems jų nereikia, išdaužo, išvagia, sugadina, – tikina A. Šešelgis. – Jei tokios brangios paslaugos yra užkraunamos savivaldybei, nespėji tų liftų vos ne kiekvieną dieną taisyti, lėšos taip pat yra ribotos. Tai tada ir atsitinka taip, kad didelių nepatogumų susilaukia tie, kuriems reikia tų liftų. Aišku, dabar yra daromi keltuvai, jie rengiami prie įstaigų. Bet tai yra labai brangus dalykas ir tai mūsų visuomenės kultūros klausimas“, – tvirtina savivaldybės atstovas.

Jam pritaria ir G. Žemaitaitytė, kurios teigimu, žmonės per vėlai supažindinami, kad šalia jų gyvena kitas žmogus, galintis turėti specialių poreikių.

„Galbūt sveikam žmogui net į galvą neturėtų ateiti liftą sugadinti, sulaužyti arba juo žaisti, nes atkeliaus žmogus, kuriam tas liftas labai reikalingas. Manau, kad jei nuo darželio ar mokyklos pirmųjų klasių vaikai su neįgaliaisiais kartu į mokyklą eitų, matytų, kad yra kitoks tas žmogus, bet jis turi šalia gyventi. Bet tokio suvokimo nėra daugelio žmonių galvose“, – mano Lietuvos žmonių su negalia sąjungos viceprezidentė.

Anot savivaldybės atstovo, dabar stengiamasi vietoj liftų geriau padaryti nuožulnius užvažiavimus. „Geriau jie būna ilgesni, bet bent jau yra šimto procentų garantija, kad žmogus juo nuvažiuos ir pakils“, – LRT interneto tarnybai dėstė A. Šešelgis.

Trūksta bendros sistemos

Žmonių su negalia atstovė G. Žemaitaitytė tvirtina, kad nors ir stengiamasi miestą labiau pritaikyti neįgaliųjų judėjimui, tačiau į iškylančias problemas nežiūrima kompleksiškai.

„Tarkim, toks turistų lankomas maršrutas kaip nuo Aušros Vartų iki Valdovų rūmų. Kai eini Pilies gatve, kurioje vietoje reikia pereiti gatvę, norint patekti į Katedros aikštę? Rasti perėją, kuria galėtum nusileisti vežimėliu, yra sunku. Nėra pagalvota. Galbūt geriausiai yra pritaikytas Gedimino prospektas.

Pas mus į šitas problemas nežiūrima kompleksiškai. Jeigu yra padaromas objektas ir pasigiriama, kad jis yra pritaikytas neįgaliesiems, bet niekas nepagalvoja, kaip man, atvažiavusiai savo automobiliu, išlipus iš jo patekti į tą objektą. Nes jei prie aikštelės nėra padaryta nuolydžių, aš neužšoksiu su vežimėliu ant šaligatvio,“ – pasakoja G. Žemaitaitytė.

„Stengiamės visur padaryti nuožulnius bortelius, bet jūs puikiai suprantate, kad Vilnius nėra viena gatvė ir trys namai. Yra daug vietų, kurias reikia keisti, bet visa tai yra daroma biudžeto ir galimybių ribose“, – teigia Miesto ūkio ir transporto departamento direktoriaus pavaduotojas.

Viešojo transporto vairuotojai padėti privalo

G. Žemaitaitytė atkreipia dėmesį ir į neįgaliųjų problemas viešajame transporte. Anot jos, autobusai ir troleibusai ne visada sustoja prie šaligatvio, kad neįgaliesiems ar žmonėms su ramentais būtų patogu įlipti.

„Autobuse yra toks tiltelis, kurį vairuotojas turi atlenkti, kad neįgalusis galėtų įvažiuoti į transporto priemonę. Autobusas turi stovėti tinkamu atstumu, kad tas tiltelis pasiektų šaligatvį. Žiemą tie tilteliai net būna užrūdiję, kadangi nekreipiamas dėmesys, kad keliauti turi ir neįgalieji žmonės“, – skundžiasi moteris.

Pasak A. Šešelgio, jei troleibuso vairuotojas neprivažiuoja prie šaligatvio, tai yra pažeidimas, jo kvalifikacijos reikalavimų nesilaikymas.

„Jis turi privažiuoti ir išlipęs ištraukti platformą neįgaliajam. Yra taisyklės, pagal kurias jis pasirašo, kad jų laikysis. Ir jeigu šito nedaro, administracine tvarka įstaigoje yra baudžiama, jeigu tie skundai pasitvirtina. Vairuotojai gali netekti tam tikrų priemokų ar atlyginimo dalies už savo pareigų nekokybišką vykdymą“, – tikina savivaldybės atstovas.

Sistema neturi apsiriboti miestu

A. Šešelgis ragina, kad neįgaliųjų problemos būtų sprendžiamos sistemiškai ir ne tik miesto, bet visos šalies mastu. Anot jo, yra sudaryta darbo grupė, kuri bando išsiaiškinti, ko reikia susisiekimo sistemoje tam, kad žmonės, turintys specialiųjų poreikių, galėtų jaustis lygiai taip pat patogiai, kaip ir tie, kuriems jų nereikia.

„Kiekviena įstaiga, vykdanti pervežimus, visa sistema turi turėti specialiai apmokytus žmones, kurie galėtų kelionės metu suteikti kvalifikuotą pagalbą neįgaliesiems. Akcentuojamas bendros informacinės sistemos sukūrimas, kad žmogus su specialiaisiais poreikiais galėtų iš namų iš anksto informuoti, kur jis keliauja ir kad jam reikalingi specialūs poreikiai. Pagal visus reikalavimus vežėjas turėtų turėti specialiai paruoštus žmones, kurie jį pasitiks ir suteiks pagalbą“, – pokalbį baigė A. Šešelgis.