Nepriklausomybės ledlaužis

Sąjūdis nuo šio mitingo atsiribojo, nes stengėsi veikti nuosaikiau ir ilgą laiką apie siekį atkurti Nepriklausomybę viešai nekalbėjo. Savo ruožtu Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) atstovai, nevyniodami žodžių į vatą, reikalavo atkurti Lietuvos Nepriklausomybę ir išvesti iš Lietuvos Sovietų Sąjungos kariuomenę.

Vytautas Bogušis, vienas LLL narių, teigia, kad „Sąjūdžio“ vaidmuo buvo didelis, o su LLL taip pat daug buvo padaryta, nes LLL buvo ekstremistai, kurie neturėjo ką prarasti. „Kas mums? Lageryje atsidursime – baisus čia dalykas… Bet mes sutelkti tokių masių tikrai negalėjome, tai buvo neįmanoma“,– teigia V. Bogušis.

Istoriko Antano Kulakausko teigimu, nepriklausoma Lietuva ir jos atkūrimas buvo pagrindinis strateginis tikslas. Visoms pusėms buvo aišku, kad jie yra strateginiai partneriai siekdami to vieno tikslo. Tolesnis ginčas dėl taktikos – kaip tą pasiekti? Istoriko nuomone, Sąjūdžio taktika buvo išmintingiausia toje situacijoje. Tai buvo taktika, kuri efektyviausiai vedė Nepriklausomybės link. Jeigu judėjimas būtų radikalizavęsis, tai būtų suteikę valdžiai galimybę panaudoti represijas.

„Bananų baliaus“ dalyvė R. Gurčytė atsimena, kad jos atsidūrė netoli Antano Terlecko, kuris pradėjo mitingą. „Viskas buvo labai keista, aš buvau taip nustebusi, galvojau, ar čia tikrai mitingas vyksta“, – atsimena pašnekovė. A. Terleckas bandė minios akivaizdoje pasmerkti Molotovo–Ribentropo paktą. Tiesa, ne visi susirinkusieji tuomet jau žinojo, kas tai per paktas.

Šio mitingo organizatoriai prisimena, kad paskleisti žinią apie jų organizuojamą nelegalų susibūrimą pati to nenorėdama padėjo tuometinė valdžia. Ši stengėsi užbėgti įvykiams už akių ir išplatino tuometinėje oficialioje spaudoje pranešimus apie rengiamą nelegalų radikalų organizuojamą mitingą. Skaitytojai buvo raginami šiukštu jame nedalyvauti.

Tačiau tai suveikė priešingai ir tūkstančiai žmonių smalsumo vedami 1988 m. rugsėjo 28 d. atkulniavo į Katedros aikštę. Savo ruožtu mitingo organizatoriai net nesistengė gauti leidimą tokiam mitingui rengti. Tuometinės valdžios atstovai kategoriškai pasisakė prieš LLL veiklą ir į diskusijas su jos atstovais nesivėlė. Andrius Tučkus, vienas tuometinių LLL veikėjų, atsimena, jog jie niekada neprašė leidimų iš valdžios. „Kažkaip nenorėjome žemintis – kaip mes iš sovietų valdžios prašysime leidimo? Niekada neprašėme“, – pasakoja A. Tučkus.

V. Bogušis atsimena, kad mitingo išvakarėse jis ir A. Terleckas buvo iškviesti pas Vilniaus milicijos vadovą, kur jiems buvo pateiktas įspėjimas nerengti mitingo, kitu atveju grės baudžiamoji atsakomybė. LLL suorganizavo savo tarybos posėdį ir įgaliojo 4 narius: T. Každailienę, R. Ragaišį, E. Krukovskį ir A. Andreiką, kad jie LLL vardu informuotų Vilniaus miesto vykdomąjį komitetą apie įvyksiantį mitingą Katedros aikštėje.

Vienos nuotraukos istorija               

Paskutinės ramios šio mitingo minutės užfiksuotos šioje nuotraukoje. Kaip šis kadras pateko į KGB archyvą? Ir ar būtų šios merginos taip geranoriškai pozavusios mitinge fotografavusiems KGB darbuotojams?

V. Lekavičiūtė pasakoja, kad jai buvo labai didelis siurprizas sužinoti, kad jos nuotrauka yra KGB archyve. „Aš galvoju, ką čia tuo nori pasakyti, gal juokauja. Paklausiau, kur galiu ją pamatyti, o tada atsiunčia nuotrauką. Pasižiūriu – tikrai aš. Net šiurpuliukai per nugarą perbėgo, kai prisiminiau tuos įvykius“, – savo nuostabą atsimena moteris.

Mačiau, kaip šalia manęs tokia močiutė kažką laikė – gal maldaknygę ar vazonėlį. Ir ją pradėjo su „bananais“ daužyti, nors ji buvo tokia visiška senutė su balta skarele, gal net ir šiaip pro šalį ėjusi.

E. Gurčytė mano, kad šią nuotrauką padarė jų bičiulis, kurį vėliau suėmė, atėmė fotojuostą. Vėliau grąžino – tik apšviestą. Moteris galvoja, kad būtent tokiu būdu ši nuotrauka galėjo patekti į sovietinio saugumo archyvus.

Akimirkos, kai buvo nufotografuotos, moterys neatsimena. Jos sako, kad tuo metu atmosfera buvo įkaitusi ir ne tai visiems rūpėjo. Kaip jos juokauja, jau netrukus į Katedros aikštę atvežė „bananų“. Aikštę akimirksniu apsupo didelės milicijos ir net iš Minsko atvežtos kariuomenės pajėgos. Kariškiai pradėjo talžyti guminėmis lazdomis visus iš eilės. Kliuvo ir moterims, ir garbaus amžiaus senoliams.

V. Bogušis atsimena, kad pasakius įžanginę kalbą ir padeklamavus Bernardo Brazdžionio eilėraštuką, megafonas buvo perduotas A. Terleckui. A. Terleckas pradėjo kalbą nuo didingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeities ir... užstrigo megafonas. Kaip tik tuo metu įsiveržė OMON (otriad miliciji osobova naznačenija – ypatingos paskirties milicijos būriai). „Pradėjo susirinkusiuosius plakti ir visi pasitraukė link Sereikiškių parko“, – pasakoja buvęs disidentas.

R. Gurčytė atsimena, kad milicininkai pradėjo visus žmonės stumdyti grupelėmis. „Mačiau, kaip šalia manęs tokia močiutė kažką laikė – gal maldaknygę ar vazonėlį. Ir ją pradėjo su „bananais“ daužyti, nors ji buvo tokia visiška senutė su balta skarele, gal net ir šiaip pro šalį ėjusi“, – susidorojimo su taikiais demonstrantais vaizdus atsimena mitingo dalyvė. Jos sesuo Eglė prisimena, kad ją žmonės įsitraukė į telefono būdelę, iš kurios labai gerai matėsi, kas gi vyksta aikštėje – o ten vyko paprasčiausias mitinguotojų daužymas ir vaikymas. Moteris atsimena, kad nors sumaištyje ir išsiskyrė su draugėmis, bet po to visos susitiko ir sužinojo, jog jų bičiulis buvo suimtas. Vėliau paaiškėjo, kad jį nuvežė kažkur už Vilniaus, atėmė fotojuostą ir paleido – kad pareitų namo pėsčiomis.

Moterys mano, kad tai – realiausia versija, kaip jų atvaizdas pateko į KGB archyvą. 1988 m. saugumo darbuotojai nuolat lankydavosi ir LLL, ir Sąjūdžio organizuotuose mitinguose, daug fotografavo, stengėsi nustatyti į šiuos judėjimus įsitraukusių aktyvistų tapatybes. Kai kurios į archyvą patekusios nuotraukos netgi pažymėtos skaičiukais.