Kaip ši nuotrauka iš vadinamojo „bananų baliaus“ pateko į slaptą KGB archyvą? Kokiais metodais Sąjūdžio mitinguose informaciją rinko KGB darbuotojai ir kodėl į jų akiratį pateko šios jaunos damos?

Tvyrojo informacinis vakuumas

Šios nuotraukos istorija prasidėjo Širvintų rajone, kur gimė, augo ir kartu mokėsi keturios merginos. 1988 m., kai buvo padaryta ši nuotrauka, moterys jau studijavo Vilniuje. Kartu linksmindavosi, leisdavo laisvalaikį, o netrukus įsitraukė ir į sostinėje prasidėjusį atgimimo bruzdesį.

Nuotraukoje užfiksuota Eglė Gurčytė prisimena, kad 1988-aisiais per Jonines Trispalvė buvo iškelta Kernavėje. Ji dalyvavo tose Joninėse, jos jau buvo tautiškos. Moteris atsimena, kad jos tėtis net apsiverkė pamatęs Trispalvę. „Tėtis viską jau buvo išaiškinęs, gal tų paktų neminėjęs, bet kas yra Sibiras ir kiti dalykai, žinojom. Žinojom, ką galim šnekėti namuose, ką šnekėti lauke, ką mokykloje. Bet tai nebuvo didelė naujiena, tai buvo išlauktas dalykas – visi buvome pasiruošę keisti santvarką, tiesiog tas laikas buvo atėjęs“, – prisimena Eglė.

Vienas mūsų kaimynas dirbo KGB ir jis įskundė mūsų kaimyną, kad šis turėjo Tautiškos giesmės žodžius.

Kadre šalia Eglės stovi dvi jos seserys – šiuo metu užsienyje gyvenanti Vilma ir Rasa.

Būtent Rasa atsimena, kad, nors Sąjūdis jau buvo įsikūręs, žmonės nieko apie tai nežinojo. „Google“ nebuvo, o laikraščiai buvo melagiai, televizija taip pat, tad tik vieni iš kitų galėjome viską sužinoti“, – tų laikų informacinį vakuumą atsimena moteris. Ji pamena, kad pačiai kurį laiką nesisekdavo sudalyvauti mitinguose – vis išpuldavo kokia nors lauko praktika ar kitas svarbus renginys.

Kartu su seserimis į paslaptingąją nuotrauką pateko ir Vida, vienos iš seserų, Vilmos, geriausia draugė. Moterys susipažino mokykloje ir ši graži draugystė tęsiasi iki šių dienų. Draugės prisimena iki Sąjūdžio gyvenusios pagal dvigubus standartus. To, ką galėjo sau leisti kalbėti su tėvais, nieku gyvu nepasakodavo mokykloje ar gimtajame miestelyje. „Vienas mūsų kaimynas dirbo KGB ir jis įskundė mūsų kaimyną, kad šis turėjo Tautiškos giesmės žodžius“,– atsimena Eglė. „Tiesiog dvigubi standartai – žinodavome, kaip, kur ir kada reikia šnekėti, ko nereikia. Tiesiog tai buvo aišku“, – atsimena pašnekovė.

Drąsos mokėsi futbolo stadionuose

Dar iki Sąjūdžio įkūrimo iš mažo miestelio kilusios merginos protestavo prieš sovietinę sistemą savais būdais, tačiau į tuometinės milicijos ar KGB akiratį jos nebuvo patekusios.

Pirmąją mokyklą, kaip elgtis su milicija, seserys baigė futbolo stadionuose – tuo metu futbolas Lietuvoje buvo aukšto lygio ir merginos buvo futbolo sirgalėmis – su „Žalgirio“ komanda važiuodavo visur po Sovietų Sąjungą. „Mes ten jau giedojom ir skandavom „graži Lietuva be rusų“, ten jau būta tokio tautinio judėjimo“, – atsimena Eglė.

Rasa pamena kitas pasišaipymo iš sistemos formas – pasityčiojimą iš sovietinių paminklų. „Atsistojame prie paminklo ir stovime taip, kaip jis stovi. Tais laikais tai būdavo labai jau drąsu ir labai kieta. Dabar gali stovėti ir kaip nori fotografuotis. Tada, jeigu būtume įkliuvę, būtų nemalonumų. Vieną kartą prie Lenino buvome įkliuvę, bet kažkaip išsiverkėm“, – jaunystės pokštus atsimena R. Gurčytė.

Ėjo versti rektoriaus

1988 m. atmosfera Lietuvoje laisvėjo kone dienomis. Vasarą pirmuose Sąjūdžio mitinguose šmėkštelėjusi viena kita vėliava, vis drąsesni vieši pasisakymai, pusę Lietuvos pasiekianti nelegali Sąjūdžio spauda ir štai oficiali valdžia pajunta, kaip vadelės po truputį išsprūsta iš rankų. Lietuva žingsnis po žingsnio ėjo Nepriklausomybės atkūrimo link ir to negalėjo nepastebėti visus įvykius ir vyraujančias nuotaikas akylai stebėjusi KGB.

Rugsėjo 28-oji išaušo giedra ir šilta. Niekas nė neįtarė, kad dar daugelį metų ji bus prisimenama kaip „bananų balius“. Šios nuotraukos herojės ir tūkstančiai kitų žmonių tądien pirmą kartą paragavo bananų. Deja, ne sovietmečiu deficitine preke buvusių vaisių, o guminių lazdų kirčių.

Rasa atsimena, kaip jos pateko į tos dienos mitingą. Pedagoginio instituto bendrabučiuose pasklido gandai, kad bus verčiamas rektorius, – reikia visiems rugsėjo 28 d. 18 val. rinktis prie Katedros. „Aišku, mes buvome pripratę tikėti viskuo, ką sako. Net pagalvoji dabar – neprotinga, rektorių versti už kažką ir dar eiti prie Katedros – taigi vietoje galima su juo susitvarkyti, jeigu trukdo“, – tuometiniu savo naivumu stebisi moteris. Nepaisant visko, studentai susibūrė ir patraukė prie Katedros.

Vida atsimena, kad tai buvo pats pirmas mitingas, kuriame ji dalyvavo. Draugė Vilma jau vasarą dalyvavo mitinguose, tad daug ką įdomaus papasakodavo – Vida susidomėjo ir panūdo eiti kartu. Merginos nuėjo į Katedros aikštę, bet kelią pastojo milicininkai. Laikinai – po trumpo pokalbio jie pasitraukė, taip merginos pateko į liūdnai pagarsėjusį mitingą. Paaiškėjo, kad tūkstančiai žmonių į Katedros aikštę tądien susirinko toli gražu ne rektoriaus versti. Čia vyko nesankcionuotas Lietuvos Laisvės Lygos organizuotas mitingas, kurio tikslas – viešai pasmerkti slaptuosius Molotovo–Ribentropo pakto protokolus, nulėmusius Lietuvos okupaciją.

E. Gurčytė prisimena, kad susirinkusieji nekart kreipėsi į milicininkus, aiškindami, jog mitinguotojai nieko blogo nedaro, tad ir gausybės milicininkų čia nereikia. „Milicininkai ramiai stovėjo ir stebėjo, kas čia vyksta – į replikas kažką atsakydavo, bet labai ramiai“, – prisimena ji.