Vilniuje sodinama tūkstančiai medžių, tačiau pamirštama juos prižiūrėti. Medžių gelbėtojais vadinami arboristai muša pavojaus varpais – žaliausiu Europos miestu vadinama Lietuvos sostinė neturi nė vieno sveiko ir žmogaus rankų nesudarkyto medžio.

Trūksta pinigų

Vingio parkas, Sereikiškės, Vilniaus universiteto Botanikos sodas, dešimtys tūkstančių liepų ir kaštonų puošiamos sostinės pakelės. Neseniai miesto žaliuosius plotus papildė dar bemaž 2 tūkst. augalų, tačiau visa ši žaluma nedžiugina Lietuvos arboristų. Medžiais besirūpinantys savanoriai įsitikinę – kiekvienas sostinės žemėje atsidūręs sodinukas bent jau kol kas pasmerktas skursti ir kęsti žmogaus savivalę.

„Jeigu paklaustumėte manęs, ar Vilniuje yra natūraliai užaugęs, nesuluošintas ir žmogaus nesudarkytas medis, negalėčiau jums atsakyti. Keli daugmaž padorūs medžiai yra, bet jų skaičius, palyginti su bendru augalų skaičiumi mieste, yra niekingai mažas“, – dienraščiui teigė Europos arboristikos tarybos narys, Lietuvos arboristikos centro direktorius Sigitas Algis Gavenis.

Daugelis medžių, pasak pašnekovo, ne tik būna netinkamai pasodinti, bet dar ir auga patys sau – nėra tinkamai prižiūrimi. „Kas pas mus prižiūri medžius? Visoje Europoje tai daro specialiai išmokyti žmonės, baigęs specialius mokslus. Pas mus šią funkciją atlieka arba paprasti darbininkai, vos ne iš darbo biržos atkeliavę, arba elektrikai, komunalininkai“, – piktinosi pašnekovas.

Kuria istoriją

Vakarų Europoje jau bemaž šimtmetį gyvuoja tradicija, kad kiekvienas medis yra sunumeruotas, turi savo gyvenimo istoriją, aprašą. Panašių bandymų būta ir Lietuvoje, deja, nė vienas jų neįgijo tęstinumo.

„Medžiai Vakaruose auga vidutiniškai šimtą metų. Kiekvienas jų yra individualiai prižiūrimas, turi savo istoriją. Tad net pasikeitus tą medį globojančiam žmogui būna aišku, ką su augalu daryti ir kaip jį gelbėti nuo vienos ar kitos problemos. Lietuvoje bandymų tai daryti buvo, tačiau kol kas tęstinumo, deja, nėra“, – teigė S.A.Gavenis.

Augalus naikina druska

„Negalima sakyti, kad pas mus medžiai neprižiūrėti. Jie prižiūrėti, tačiau tai daroma greitai ir be meilės. Geriau jau būtų sodinama mažiau medžių, bet jie būtų prižiūrimi visą jų gyvenimą“, – teigė pašnekovas.

Viena opiausių problemų, pasak S.A.Gavenio, – perkami brokuoti sodinukai. Jie pigesni, tačiau dažnai serga, juos puola ligos, veisiasi grybai, medžiai auga kreivi. Taip pat ir pats sodinimo procesas vyksta netinkamai – mažai kreipiama dėmesio į augavietę, klaidingai ruošiama duobė.

„Pasiekėme tokį lygį, kad mūsų medžius rodo užsienio studentams kaip pavyzdį, kaip medžiai neturi būti prižiūrimi“, – vaizdingai esamą padėtį apibūdino S.A.Gavenis.

Nėra lietuviškų medelynų

Šiltuoju metų laiku medžiams kenkia prižiūrėtojų neprofesionalumas, o žiemą augalus niokoja ant kelių barstomos druskos. Šitaip ties išnykimo riba balansuoja beveik visi Antakalnio, kitų judrių sostinės gatvių medžiai.

„Tarybiniais laikais sniegas būdavo išvežamas už miesto, dabar jis tirpdomas čia pat vietoje ir dar pačia pigiausia druska. Aš suprantu, kad barstyti ekologiška druska kainuotų gerokai daugiau, tačiau tai bent jau atitolintų medžių žūtį. Dabar liepos, kurios yra itin jautrios druskai, atsidūrė ties išnykimo riba. Druskų paveikto medžio imunitetas nusilpsta, jį ima kolonizuoti nelabai gerų rūšių grybai“, – dėstė S.A.Gavenis.

Be to, didžioji sodinukų dalis Vilnių pasiekia iš užsienio, o šiltesniuose kraštuose užauginti medžiai būna ne tokie atsparūs mūsų šalčiams.

„Lietuvoje dar nėra susiformavę medelynų, kurie čia augintų medžius. Tenka atsivežti iš užsienio, o užsienio medžiai būna neprisitaikę prie mūsų klimato. To padarinys – jų žūtis arba ligos“, – pabrėžė S.A.Gavenis.