Lukiškių kalėjimo cerkvėje – besikuriančios Konstantinopolio bendruomenės mišios

Kunigas Gintaras Sungaila jau kaip Konstantinopolio, o ne Maskvos patriarchato kunigas po maždaug metų pertraukos aukojo mišias cerkvėje.

Vis dėlto Vilniaus Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė nėra įprasti maldos namai. Tai buvusio Lukiškių kalėjimo dalis, šiuo metu pritaikyta koncertams.

Nors dvasininkai tikisi ilgainiui susirasti tinkamesnes vietas pamaldoms, sekmadienio rytai šioje erdvėje Vilniaus centre bus skiriami ne muzikantams, o tikintiesiems.

„Žmogiškai daug maloniau melstis tikruose maldos namuose, kad ir nėra čia gausybės ikonų, freskų, kaip būna įprastai cerkvėse“, – BNS sakė kunigas G. Sungaila.

G. Skaraitienės/BNS nuotr.

„Dabar čia melsimės kiekvieną sekmadienį“, – kalbėjo dvasininkas.

Šis sekmadienis – jau trečiasis, kai G. Sungaila kartu su keturiais kitais stačiatikių dvasininkais aukoja mišias kaip Konstantinopolio patriarchatui pavaldus stačiatikių bažnyčios dvasininkas.

Jų aukojamos mišios laikytos ir Ukrainos namuose įrengiamoje koplyčioje bei Tautinių bendrijų namų salėje, mat iš esmės visos šalyje esančios cerkvės priklauso Maskvos patriarchatui pavaldžiai Lietuvos stačiatikių bažnyčiai.

Ši pernai pašalino minimus dvasininkus iš kunigų luomo, kilus nesutarimams po Rusijos invazijos į Ukrainą.

„Iš lūpų į lupas“

Į pirmąsias Konstantinopolio kunigų pamaldas kovo pradžioje susirinko keliasdešimt žmonių. Šį sekmadienį jų mišiose yra jau per pusšimtį.

„Pirmą sekmadienį turėjome tik vieną komplektą liturginių indų, vėliau gavome antrą. Su liturginiais rūbais taip pat iššūkis – senuosius jau planavome sudeginti, nes manėme, kad jie nebetinkami naudoti“, – kalbėjo G. Sungaila.

Dėl šių priežasčių, anot kunigo, kol kas apie pamaldas plačiau neskelbiama.

„Žinią per tikinčiuosius paskleidėme iš lūpų į lūpas“, – sakė dvasininkas.

Vis tik jis vylėsi, kad ilgainiui rasis ne tik daugiau reikalingų liturginių daiktų, bet ir maldos namų. Kontantinopolio kunigai tikisi netrukus pamaldas rengti ir Markučių dvaro Šv. Barboros koplyčioje Vilniuje.

Besikuriančiai bendruomenei opus ne tik patalpų, bet ir lėšų klausimas.

Jai paremti prie įėjimo į Lukiškių kalėjimo cerkvės patalpas sekmadienį buvo padėtas mažas indelis su užrašu „aukoms“, nors, priešingai nei katalikų bažnyčiose, stačiatikiai mišių metu aukų įprastai nerenka.

Kunigai veiklą taip pat finansuoja per viešąją įstaigą „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“, kuris turi paramos gavėjo statusą, bendruomenę paremti galima ir per platformą „Contribee“.

Žinią per tikinčiuosius paskleidėme iš lūpų į lūpas.

„Paramos reiktų daugiau, nėra taip, kad galėtume iš to gyventi, – sakė G. Sungaila. – Bet galą su galu suduriame“.

Lūkesčiai Baltramiejui I

Kai kurios detalės išduoda, kad Lukiškių kalėjimo cerkvėje vykusias mišias aukojo Konstantinopolio, o ne Maskvos patriarchato kunigai.

Pamaldos vyko ne rusų, o baltarusių, ukrainiečių, lietuvių kalbomis.

G. Sungaila su kolegomis taip pat meldėsi už Rusijos invazijai besipriešinančios Ukrainos pergalę ir patriarchą Baltarmiejų I, o ne Maskvos patriarchą Kirilą. Būtent jo pozicija dėl karo Ukrainoje pernai įžiebė konfliktą tarp stačiatikių kunigų.

G. Sungaila ir keturi jo kolegos – Vitalijus Mockus, Vitalis Dauparas, Georgijus Ananjevas ir Vladimiras Seliavko – pernai Lietuvos stačiatikių bažnyčios buvo pašalinti iš kunigų luomo dėl kanoninių nusikaltimų, susijusių su melagingų pranešimų teikimu, nepaklusimo valdančiajam vyskupui, sąmokslo rengimo ir panašiai.

Tačiau Konstantinopolio Sinodas konstatavo, jog priežastys, dėl kurių minimiems dvasininkams buvo paskirtos bausmės, „kyla visai ne iš bažnytinių kriterijų, bet iš pagrįsto šių dvasininkų pasipriešinimo karui Ukrainoje“, ir grąžino jiems kunigų statusą.

Maskvai pavaldi Lietuvos stačiatikių bažnyčia šio sprendimo nepripažįsta bei tikina, kad Baltramiejus I buvo suklaidintas.

Tuo metu G. Sungaila viliasi, kad į Lietuvą kitą savaitę atvykstantis patriarchas sudarys sąlygas šalyje turėti naują bažnytinę struktūrą.

G. Skaraitienės/BNS nuotr.

„Mes ir tikintieji viliamės, kad bus sukurta kanoninė struktūra“, – sakė kunigas.

„Šėtono sinagoga“

Vienas iš sekmadienį į mišias Lukiškių kalėjimo cerkvėje atėjusių tikinčiųjų – 47-erių muzikantas Mantas Kauzonas. Jis teigė jau anksčiau lankęs šių kunigų aukojamas pamaldas.

„Aš jau anksčiau buvau atradęs stačiatikių bažnyčią, bet man didžiausias kliuvinys buvo, kad ji priklausė Maskvos patriarchatui. Tai tris metus laužiausi, taip sakant, bet paskui pasiryžau“, – sakė tikintysis.

Jis džiaugėsi pagaliau galintis eiti į pamaldas „be kompromisų su sąžine“.

„Yra didelė šventė, kad mes priklausom Konstantinopoliui, o ne Maskvos patriarchatui. Tuo labiau, kad Maskvos bažnyčia tokia jau kaip šėtono sinagoga darosi. Sunku ten“, – teigė M. Kauzonas.

Muzikantas teigė, kad Rusija gyvena „puikybės burbule, kurį vadina rusų pasauliu“.

„Rusijos bažnyčia pasidarė labai didelė dalis to. Panašu, kad ne Dievo, o pasaulio, Kremliaus tai bažnyčia“, – kalbėjo jis.

Tuo metu Lietuvoje gyvenanti rusė Anastasija sako, kad besikurianti Konstantinopolio patriarchato bendruomenė yra „vieta, kurios mes ieškojome“.

„Kai prasidėjo karas Ukrainoje, supratome, kad mes negalime eiti į Maskvos patriarchatui pavaldumui priklausančias bažnyčias, nes patriarchas palaiko karą Ukrainoje“, – teigė 53-ejų moteris.

Maskvos bažnyčia tokia jau kaip šėtono sinagoga darosi. Sunku ten.

Ji tvirtino nesuprantanti Lietuvos stačiatikių bažnyčios pozicijos, jog dvasininkų grįžimas prie kunigystės būtų nuodėmė.

„Nepalaikyti karo Ukrainoje, žudynių nėra nuodėmė. Nuodėmė būti už karą, už svetimų teritorijų okupaciją“, – sakė Anastasija.

Į pamaldas atėjo ir katalikai, siekdami parodyti savo solidarumą su stačiatikiais.

„Esame katalikai, ortodoksai mums broliai ir džiaugiamės, kad pagaliau jie gali laikyti pamaldas“, – kalbėjo Lietuvos „Carito“ komunikacijos koordinatorė Ieva Urbonaitė.