Jei ne dainos, iš pensijos išgyventi neįmanoma

Kaip prieš 30 metų, taip ir šiandien lietuviai su pavydu žiūri į vokiečių senjorus. Jiems pensija – tai laisvė daryti ką nori, daug keliauti, tiesiog mėgautis gyvenimu. Tipinio lietuvių pensininko rūpestis – kaip išgyventi kasdien. "Į koncertą nueiname kartą per metus. Bilietai labai brangūs", – pratarė kompozitorius Mikalojus Novikas. Jis netiki, kad pensininkus dabar ims ir ištiks gerovė, kurią jiems žada politikai.

Lietuvos estrados aukso fonde – dešimtys M.Noviko sukurtų dainų. Daugelis jų, ne tik kultinė tapusi "Žalioj stotelėje", dažnai skamba per radiją, yra atliekamos šiuolaikinių dainininkų. Šis viso gyvenimo kūrybinis įdirbis leidžia kompozitoriui neskaičiuoti kiekvieno cento. Jei tektų verstis vien iš abiejų su žmona senatvės pensijų, prisipažino, – neišgyventų.

Sotūs, bet...

79-erių Mikalojus su bendraamže žmona Irena gyvena keturių kambarių bute sostinės Antakalnyje. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje statytas daugiabutis išsiskiria suplanavimu – laiptinėje kiekviename aukšte yra tik po vieną butą. Sovietmečiu tokios erdvės daugeliui buvo nepasiekiama svajonė. Bet M.Novikas tada jau buvo žinomas kompozitorius, ir miesto valdžia, tiesa, ne be kliūčių, suteikė jam galimybę nusipirkti vadinamąjį kooperatinį butą. Jame sutuoktiniai užaugino sūnų ir dukrą, dabar jau daug metų gyvena tik dviese.

"Dideli butai daug kam tapo kaip akmuo po kaklu. Mūsų situacija geresnė – renovavus namą mokesčiai už komunalines paslaugas nėra dideli. Anksčiau mokėjome labai daug. Mes ir už renovaciją jau beveik atsiskaitėme. Tai vis dėl mano honorarų", – pasakojo kompozitorius, šeimininkas.

Mikalojus ir Irena pakvietė pasidairyti. Šviesiame ir jaukiame bute laikas tarsi sustojęs. Baldai, kilimai, įvairios interjero detalės – sovietinių laikų klasika. Buvo metas, kai sutuoktiniams tiek masyvi, per visą svetainės sieną einanti sekcija, tiek anų laikų prabangą simbolizuojantis parketas buvo pabodę. Susimanė keisti, bet apsižiūrėjo, kad tai visiškai ne pagal kišenę. Tada ir susimąstė: tai kokie mes sotūs pensininkai, jei sočiai užtenka tik maistui ir vaistams? O visam kitam – jau nebelieka? Tiesa, pats butas jiems akių nebebado – dabar jis, galima sakyti, jau įgavęs antikvarinio žavesio.

Kūryba gelbėjo ir gelbėja

Maestro prisipažino, kad kalbėti apie sunkią pensininko dalią jam nejauku. Jis atvirai pateikė skaičius: jo senatvės pensija – 530 eurų, žmonos – 380. Valstybėje tai tikrai nėra pačios mažiausios išmokos.

Mėsa – sykį per savaitę, kitomis dienomis – duona, kruopos ir pienas. Argi tai gyvenimas?

"Mes niekada netaupėme, nedėjome į kojinę. Ką galėjome sau leisti, tuo ir naudojomės, juk gyvenimas tik vienas ir reikia juo džiaugtis. Bet anksčiau aš nepraleisdavau nė vieno koncerto Filharmonijoje, nė vienos premjeros Operos ir baleto teatre, o dabar nueinu tik kartą per metus. Bilietai kainuoja šimtais, tai jau prabangos dalykas", – tikino M.Novikas.

Abu sutuoktiniai visą gyvenimą labai daug dirbo, dažnai per kelis darbus. Jiems rūpėjo savo profesinėje srityje kuo daugiau pasiekti. Ne paskutinėje vietoje buvo ir uždarbis. I.Novikienė vadovavo ansambliams, dainavo Lietuvos radijo ir televizijos chore, dirbo chormeistere, pedagoge mokyklose. Ji dirbo ir sulaukusi 55-erių, tuomečio pensinio amžiaus, tačiau ne ką teprisidūrė – pagal anų metų įstatymus būdama pensininkė ji negalėjo gauti didesnio krūvio.

"Viena aš neišgyvenčiau. 380 eurų – tai visiškas skurdas", – tvirtino muzikė. Ji sakė, kad buvusios choro kolegės, gaunančios mažiau, nes neturėjusios papildomų darbų, taip ir gyvena – nuolatiniame nepritekliuje.

M.Novikas 45 metus dėstė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, ilgą laiką buvo jos vadovas. Tačiau, pripažino, atlyginimo prasme tai nebuvo aukso kasyklos.

"Uždirbti man sekėsi iš kūrybos. Nerašiau nei operų, nei simfonijų, bet iš savo dainelių gaudavau tikrai neblogus autorinius honorarus. Ypač geros pajamos buvo sovietiniais metais, juk tada jos buvo atliekamos visoje Sąjungoje. Ir dabar mano dainelės man garantuoja honorarus. Jos mane gelbsti. Pačios pensijos užtektų tik išsilaikyti viršuj, neskęsti, bet išgyventi būtų sunku", – ironizavo maestro.

Iš Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) jis teigė kas mėnesį gaunantis daugiau negu pati pensija.

Vargu ar sulauks gerovės

"Vyresnio žmogaus gyvenimas mūsų valstybėje yra vargas. Nerandu kito žodžio. Iš grynos pensijos išgyventi praktiškai neįmanoma. Žmonės perka patį pigiausią maistą, kad tik pasisotintų ir kaip nors "neatiduotų galų". Jie laikosi arti bado ribos. Mėsa – sykį per savaitę, kitomis dienomis – duona, kruopos ir pienas. Argi tai gyvenimas?" – piktinosi M.Novikas.

Pensininkų situaciją jis matuoja labai paprastai – prieš 30 metų į Vakarų šalių senjorus žiūrėjome su pavydu, niekas nepasikeitė ir dabar. Maestro turi daug bendraamžių draugų svetur. Jis visą gyvenimą rinko pašto ženklus ir keitėsi jais su užsienio kolegomis, bendravo ir laiškais. Tiek švedas, tiek anglas, tiek vokietis, sulaukę pensijos, džiaugėsi, rašė, kad va dabar tai prasideda gyvenimas. Gaudami 80 proc. algos dydžio pensijas jie važinėja po pasaulį, leidžiasi į kruizus, rūpinasi sveikata.

Mes – ekonomiškai nenaudingi, tai kam čia investuoti į tuos pensininkus, pamaitinsime pažadais, ir bus gerai.

"Mes – ekonomiškai nenaudingi, tai kam čia investuoti į tuos pensininkus, pamaitinsime pažadais, ir bus gerai. Tai visų pirma požiūrio klausimas. Antras dalykas, turime labai didelį biurokratinį aparatą. Kiek yra valstybinių kontorėlių, kiekvienoje – pirmininkas, penki pavaduotojai!.. Biurokratai mums labai daug kainuoja, neproporcingai daug", – įsitikinęs M.Novikas.

Prezidento Gitano Nausėdos žodžius apie finansinės skolos grąžinimą vyresnio amžiaus žmonėms pensininkai išgirdo. Šalies vadovo pasiūlymas įstatymu įtvirtinti spartesnį nei vidutinis darbo užmokestis pensijų indeksavimą juos pamalonino: štai pagaliau atsigręžta ir į juos.

"Bet juk iš tuščio neįpils nė pats Saliamonas, kaip sako žydai. Kol valstybėje daug neišspręstų problemų, iš kur tuos pinigus imti. Galima norėti labai daug, bet galimybių nėra. Galiausiai kaip yra su mūsų politika, kas valstybėje sprendžia? Nausėda teikia pasiūlymą, bet 2020-ųjų biudžete jis neatsispindi. Kaip tą suprasti?" – stebisi atidžiai šalies aktualijas sekantis kompozitorius.

Vyriausybės pateiktame biudžete numatyta, kad senatvės pensijos kitais metais augs 8,11 proc. Vidutinė pensija sieks 374 eurus (šiemet – 345 eurai). Tai jau šis tas, teigia sutuoktiniai.

"Padidės 29 eurais. Na, bent jau ne pasityčiojimas, kaip būdavo anais kartais, kai kėlė tai 8, tai 9 eurais. Mums galbūt tai nereikšminga suma, bet eiliniam pensininkui ji tikrai nėra maža. Už tokius pinigus jau gali pragyventi savaitę. Bet kiek jis tais didesniais pinigais pasidžiaugs? Maisto kainos kyla kasdien, nespėji net apsidairyti. Anksčiau pirkdavau tokią žuvį. Ji kainavo iki dviejų eurų, dabar – šešis. Dabar nebeperku, per brangu", – sakė ponia Irena.

Keikti valstybę – neoru

Ką turi, tuo ir džiaugiesi, sakė maestro. Jį vis kas nors bando pakurstyti, esą jei būtų gyvenęs "normalioje" valstybėje, iš savo dainų būtų ne tik namą, bet ir pilį pasistatęs. Tačiau M.Novikas, matydamas blogybes, savos valstybės niekada neišduoda net ir žodžiais.

Sovietiniais metais jis buvo išvažiavęs į Šveicariją. Vienas veterinarijos gydytojas, su kuriuo ten susipažino, labai įkalbinėjo pasilikti, sakė, Mikai, turėdamas tokį talentą gyvensi čia kaip milijonierius. Tada jis paklausęs, ar gydytojas laikąs jį padoriu žmogumi. Išgirdęs patvirtinimą pasakė: jei visi tokie kaip aš išvažiuos iš Lietuvos, kas ten liks?

O valstybė su žmogumi visais laikais elgėsi, kaip norėjo. Net tada, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Keičiant sovietinius rublius į savą valiutą pražuvo didžioji dalis jo santaupų. Iš savo dainų sovietiniais metais jis buvo uždirbęs 150 tūkst. rublių honoraro. Tai buvo milžiniška suma. Palyginimui – jo alga tuomet siekė vos per šimtą rublių. Tą didžiulį metų honorarą M.Novikas padalijo per pusę, vieną dalį nutaręs skirti vaikams padėjo į banką. Po pinigų reformos iš jos liko... 6 000 litų.

Tuomet jautė didelę nuoskaudą, bet praėjo. Ir dabar kompozitorius nebelaukia, kol valstybė jam leis pasijusti oriai. O kai nelauki, tai ir pykčio nelaikai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

varnas

varnas portretas
taikliai išsakė savo nuomones jausma, ir be klaidu nugyveno, žmogus kuris stengėsi ir kurdavo geras dainas, iki šių dienu liko, o dėl pinigo kuri keitė rublius mes kurie dirbome ir sažyningai uždirbome rublius pavertė litais kiaurai nuplaukė upę, pinigas buvo nuleistas už nieka, aš ir dirbau net dvieju darbu organizacijoj, statybose ir gamykloj, alga buvo to metu mano 2500rubliu, kas mėn, būtas triju kambariu man kainavo žiemos mėn, 20 rubliu su ekektra ir dujomis ir už šiluma, kaune šiaures pros, 62 kvadratai, ir maistas pigus buvo šeimai kas mėn ,4 asmenu,60 rubliu, užteko ir tada vaistu nepirkome, nebuvo kada sirgti, o kada ir sūnus užaugo du pradėjo dirbti, gaudavo po 90 rubliu algos užteko per akis viska aplankėm ir kūrortus , ir užsenio šalis važiavome turistiniu kelioniu, net ir šri lankoj, indijos šali buvau aplankės o žmona ir vaikai ir demokratine vokietija ir bulgarija ir čekija aplankė, ir pinigo užteko ir visko buvo , net vestuves iškeltos buvo po 100žmonių, restorane pasi

V.L

V.L portretas
I klausima kur mokiausi aritmetikos atsakau- MOKYKLOJ. Ir jeigu skaitom straipsni tai: 530pensija + iš LATGA {daugiau nei pensija} manykim 600 + žmonos pensija 380 ir gaunasi apie 1510euru.Tai kas negerai???

6000

6000 portretas
Kur jis buvo per privatizacija?
VISI KOMENTARAI 36
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių