Į biblioteką – kaip į namus

Justiniškių biblioteka, nors ir sunkiai randama, yra vieta, kurioje žmonių visada gausu. Čia žmonės ateina ne tik pasirinkti knygų, pasinaudoti kompiuteriais, bet ir susitikti su pažįstamais, pabendrauti.

Tuščių kėdžių nėra

Bibliotekoje susitinkame su Zoja Zigmantiene, vyriausiąja bibliotekininke, ponu Ignu ir ponia Marija, kurie yra ne tik nuolatiniai bibliotekos lankytojai, bet ir Justiniškių senjorų klubo įkūrėjai. Laisvų kėdžių čia beveik nėra.

„Pas mus visada taip, – sako Z. Zigmantienė. – Skaitytojų mes turim daug. Negalime pasigirti erdviomis patalpomis, bet galime pasigirti, kad žmonės ateina susitikti, sužinoti kuo daugiau. Ir dar malonu girdėti, kad daugelis skaitytojų sako, jog eina į biblioteką kaip į namus. Čia mūsų namai, čia mūsų antrieji namai ir einam kaip į darbą – kalba jie.“

Kovoja su vienatve

Senjorų klubas sukurtas veikiant drauge bibliotekai ir rajono senjorams. Kaip kilo mintis jį įkurti?

„Visą gyvenimą dirbę su jaunimu dabar jau esam tikrąja to žodžio prasme senjorai, – pradeda pasakoti ponia Marija. – Ir norisi, kad tie žmonės, kurie yra vieniši, įsijungtų į aktyvesnį gyvenimą, kad išeitų už savo namų sienų. Na ir, be abejo, jie turi daug įvairiausių minčių, daug gyvenimo patirties. Mes čia pasitarėm su Zoja, su kitomis darbuotojomis, kad gal būtų neblogai va šitokį klubą susikurti. Daug buvo pritariančių.“

Senjorai renkasi į biblioteką pabendrauti, kartu švęsti įvairių švenčių: belaukdami Kalėdų kartu laužė paplotėlį, atšventė Valentino dieną, surengė šventę Justiniškių gyventojams Užgavėnių proga.

„Kaip pavyko, gal reiktų klausti tų, kas dalyvavo. Kadangi patys daugiau vedėm, susirinko labai nemažai jaunimo, policijos nuovados darbuotojų ir iš mokyklos daug mokinių. Na kai pabaigoje buvo pateiktas klausimas, ar ateityje švęsime, visi labai gražiai choru šaukė “Taip, valio, švęsim!" – juokiasi ponia Marija.

Idėjų netrūksta

Ateityje senjorų klubas planuoja surengti dar daugiau renginių. Ponia Marija sako, kad idėjų toli ieškoti tam nereikia.

„Tokios idėjos kyla savaime. Negaliu sakyti, kad čia mano idėjos. Gink, Dieve. Jos bendros. Kartu pasitariame. Jos savaime atsiranda, iš gyvenimo patirties. Šitiek raukšlių, tai jau ir tų idėjų turi būti nemažai“, – sako ponia Marija.

Ji priduria, kad nežinia, ar be bibliotekos darbuotojų pagalbos toks klubas egzistuotų, nes būtent dėl čia dirbančių ir besilankančių žmonių jis ir buvo sukurtas.

„Na nežinau, tiesiog esam labai aktyvūs bibliotekos lankytojai, nes čia visada šilta, visada gera. Ne tik tiesiogine prasme. Tikras traukos objektas. O traukos objektas todėl, kad dirba moterys, kurios myli savo darbą, yra jam atsidavusios. Ir tikrai, jei tokių savo darbą mylinčių žmonių ir Justiniškėse, ir bet kuriam kitam rajone bus kuo daugiau, tuo gyvenimas bus įdomesnis, aktyvesnis“, – nuoširdžiai kalba ponia Marija.

Gyventi Justiniškėse gera

Klausantis Z. Zigmantienės ima atrodyti, kad jai dirbti – vienas malonumas. „Gal pastebėjot? – klausia bibliotekininkė ir  rodo į užrašą ant plakato su lankytojų nuotraukomis. – Toks paprastas užrašėlis: “Mūsų nuostabūs skaitytojai.„ Ir tikrai, dirbu šioje bibliotekoje nuo 1986-ųjų. Visada sakau, kokie geri žmonės lanko biblioteką.“

Ponia Marija taip pat pritaria, kad Justiniškių žmonės geri, tiesiog kartais reikia pozityviau į viską žiūrėti: „Aš įžvelgiu tik gerumą. Man atrodo, kad labai priklauso nuo to, ko pats žmogus nori. Jei nori matyti juodą, tai ir matys juodą. Jei nori matyti, kad aplinkui daug šviesių gražių spalvų, tai ir pamatysi šviesias, gražias spalvas.“

Kuo Justiniškės išsiskiria iš kitų rajonų?

„Pirmiausia tai strateginiu atžvilgiu, – sako ponia Marija. – Susisiekimas su centru, su gretimais rajonais. Be galo patogu iš šito rajono nuvykti bet kuriuo paros metu. Antra, man patinka, kad yra daug neužstatytų teritorijų. Ir pušynas ne taip toli.“

Dėl žalumos gausos pritaria ir kiti pašnekovai. „Žalumos labai daug. Kaip pasakojo mūsų senjorė Irena, kaip smagu, kai visi žaliuojantys Justiniškių takai ir takeliai veda į biblioteką“, – prisimena Z. Zigmantienė ir prideda, kad Justiniškės taip pat labai saugus bei ramus rajonas.

Ponas Ignas jai pritaria ir pamini, kad Justiniškės taip pat išsiskiria tvarka ir švara. „Tik su tais rašinėtojais bendromis jėgomis reiktų ką nors daryti“, – linksi galva ponia Marija, kalbėdama apie išterliotas pastatų sienų. – Bet čia visam miestui, ne vien Justiniškėms."