Nors dauguma grafičių laikui bėgant išnyksta, yra uždažomi ar kitaip "išvalomi", neužtrunka, kol jų vietoje atsiranda naujų. Anksčiau tokie piešiniai koncentruotai rasdavosi miesto centre, pamažu ribos plečiasi. Tad kodėl jų atsiranda?

Apie grafičių reiškinį mieste, jų piešėjus ir viso to prasmę "Vilniaus dienai" pasakojo ne vienus metus šį gatvės meną tyrinėjanti sociologė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė. Kalbant apie pačius gatvės meno autorius, sociologei itin įdomus savitas, tik šiai grupei būdingas, miesto matymas.

Geriausia "drobė" – miesto centras

Pasak V.Urbonaitės-Barkauskienės, Vilniaus grafičių kultūrą būtų galima lyginti nebent su kitų didmiesčių, kur grafičiai kur kas aktyviau stumiami iš centro, gyvenamųjų rajonų link. "Iš to galima spręsti, kad nelegalus piešimas Vilniaus centre nesukuria labai didelės rizikos. Taip pat matyti, kad grafičių subkultūra čia nėra labai didelė ir galinga, – dauguma piešėjų sutelpa centrinėje miesto dalyje, kuri yra geriausiai matoma, ir beveik nekonkuruoja dėl "prastesnių", mažiau pastebimų erdvių tolimesniuose rajonuose", – pasakojo sociologė.

Kaip ji teigė, iš piešinių atsiradimo ant Vilniaus pastatų sienų intensyvumo apie piešėjų skaičių mieste spręsti negalima: aktyviai gatvės piešimo mene reiškiasi ne tik nuolatiniai grafitininkai, bet ir labai jauni pradedantieji. Šių meninė "karjera" gali tęstis tik keletą dienų. Tiesa, sociologė sakė, kad pagal tam tikrus piešinių ar užrašų būdingus bruožus įmanoma atpažinti nuolatinius piešinių autorius.

Pasak sociologės, Vilniuje vietų, kur galima legaliai piešti, nedaug: "Nelegalūs darbai daugiausia koncentruojasi Vilniaus centre, vietose, kurios yra geriausiai matomos ir šiek tiek apleistos (pavyzdžiui, Reformatų skveras, Sereikiškių parko aplinkiniai pastatai, Šv. Jokūbo ligoninės pastatų kompleksas)."

Solomonas liko paslapty

Apie legendinį Vilniaus miesto grafitininką Solomoną V.Urbonaitė-Barkauskienė sakė žinių neturinti ir nors su juo bendrauti nėra tekę, prisipažino, kad tai būtų be galo įdomu. "Galbūt emigravo, galbūt ilsisi, o gal tiesiog pakeitė vardą ir miesto sienose pasirašinėja kitaip?" – svarstė sociologė. Ne kartą viešojoje erdvėje buvo kilę svarstymų, kas visgi yra tas Solomonas ir ar apskritai tai vienas žmogus. Sociologės manymu, tai būta vieno asmens, tačiau tai – tik spėjimas.

"Jei kalbame apie patyrusius grafičių piešėjus ir gatvės meno autorius, jų amžius svyruotų nuo brandžios paauglystės iki 30 ir daugiau metų. Taip sakydama remiuosi užsienio tyrimais, nes Vilniuje išsamių piešėjų apklausų niekada nebuvo daryta", – pasakojo sociologė. Tačiau, jos manymu, tendencijos turėtų būti labai panašios, nors Lietuvoje, palyginti su pasauliu, grafičių piešėjai gerokai jaunesni, – pas mus ši kultūra egzistuoja vos porą dešimtmečių.

Kaip sakė V.Urbonaitė-Barkauskienė, pastebima tendencija, kad dabartiniai grafičių piešėjai ir gatvės menininkai priklauso aukštesniems visuomenės sluoksniams, nes gali būti išlaikomi šeimos narių arba dirba laiko pernelyg nevaržantį kūrybinį darbą. Šiuo metu – viskas priešingai nei pačioje grafičių kultūros atsiradimo pradžioje, kada piešimas miesto erdvėse buvo laikomas žemesnio socialinio sluoksnio žmonių užsiėmimu.

Žadina iš posovietinio snaudulio

V.Urbonaitė-Barkauskienė grafičius skirsto į dvi grupes: tradicinį ir post-graffiti, arba gatvės meną. Tradiciniais grafičiais dažniausiai laikomi aerozoliniais dažais arba vandeniui atspariais žymekliais užrašyti piešėjų asmeniniai ar komandiniai parašai, praeiviams paprastai reiškiantys neką daugiau, nei vaiko teplionę. Būtent tokių, vadinamųjų tagų, randama ant pačių matomiausių miesto paviršių. Kita grupė priskiriama post-graffiti. Jie laikomi eksperimentiniais, tačiau turi tradicinio grafičio užuominą. Šios rūšies grafičiai daug įvairesni ne tik savo forma, bet ir turiniu, ji kur kas lengviau atpažįstama, suprantama visuomenei, kelia daugiau įvairių reakcijų.

"Miesto erdvėje gatvės menas taip pat komponuojamas kur kas atidžiau, siekiama kuo didesnio darbų matomumo, bet konkrečiu darbu siekiama sukelti kuo didesnį įspūdį žiūrovui – eiliniam miesto praeiviui", – sakė sociologė.

Tiesa, ar grafičiai gali būti laikomi socialinės komunikacijos priemonėmis – ginčytinas klausimas. Pasak pašnekovės, įvairūs grafičių kultūros tyrėjai į jį neturėtų bendro atsakymo.
"Viena vertus, kai kurie grafičiai yra labai aiški tiesioginė komunikacija su miesto gyventojais. Pavyzdžiui, tikriausiai dažnam vilniečiui yra tekę matyti nelegalių užrašų, komentuojančių miesto politikų darbą, vairavimo kultūrą, kritikuojančių pačius grafičių piešėjus. Akivaizdu, kad tai yra tikslinga komunikacija. Ja siekiama miestiečius pažadinti iš posovietinio snaudulio, kurio bruožai – nesirūpinimas bendrais miesto ir aplinkos už nuosavo buto ribų reikalais", – aiškino V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Kita vertus, anot pašnekovės, apskritai visi nelegalūs grafičiai, kurių turinys miestiečiui visiškai neperskaitomas ir nesuprantamas, gali būti laikoma socialine komunikacija, ir nesvarbu, kad ji veikia priešingai – griauna visuomenines taisykles. Tokios komunikacijos tikslas labai elementarus – įsiveržti į nusistovėjusią miesto erdvės švarą ir tvarką, informuoti apie savo paties egzistavimą ar išreikšti ne visada sąmoningai suvoktą nepasitenkinimą pačia visuomenės tvarka.

Pasak pašnekovės, gatvės meno esmė – kiekvieno konkretaus piešėjo motyvacija: vieni nori įprasminti save, pajusti savo galią, tapti "įžymūs", o kiti – paprieštarauti visuomenei ir pasauliui. Kaip pavyzdį ji pateikia jau minėtą Vilniaus Solomono atvejį.

Atsiranda netikėtose vietose

Dažnai grafičių tenka pastebėti, pavyzdžiui, ir ant daugiaaukščių namų sienų tokiame aukštyje, kuriame, atrodo, jų atsirasti įprastomis sąlygomis negalėtų. Pašnekovė sutiko, kad piešėjai nepastebėti tokių darbų sukurti negalėtų. Sociologės manymu, ko gero, jiems tenka tartis su tokių pastatų gyventojais ir gauti leidimus.

Tačiau V.Urbonaitė-Barkauskienė sakė, kad yra ir kitų įdomaus grafičio kriterijų: "Keisčiausi yra tie piešiniai, kurie daro įspūdį savo menine kokybe, puikiai suformuota mintimi arba konkrečiam darbui itin tiksliai parinkta miesto vieta."

Sociologė prisipažino, kad visus šiuos kriterijus atitinkančių grafičių Vilniuje nėra pastebėjusi. Tokių pavyzdžių, anot jos, galima aptikti Berlyne, ypač jo rytinėje dalyje.
Tiesa, prie Lietuvos kino teatro yra buvęs piešinys, kuris kartu su greta augančiu krūmu atrodė kaip povas suskleista uodega (žiemą, rudenį) ir išskleista (pavasarį, vasarą). Tuomet grafičiai tampa miesto architektūros dalimi.

Ištakų teorijų – daugybė

Dauguma mano, kad grafičių kultūra neatsiejama nuo hiphopo subkultūros, tačiau iš tikrųjų šie du dalykai susiję tik iš dalies.

Tam tikra grafičių kultūros dalis yra glaudžiai susijusi su hiphopo scena, tačiau toli gražu ne visi piešėjai iš jos semiasi įkvėpimo. Tiesa ta, kad naujasis grafičių ar gatvės menas, kaip pasakojo pašnekovė, nesunkiai atsiejamas nuo tradicinio grafičių kanono, kurį kartais savinasi hiphopo subkultūra.

"Gatvės menas – tai nelegalūs vizualiniai kūriniai miesto erdvėje, kurie, skirtingai nei tagų grafičiai, suprantami eiliniams miestiečiams. Nes tai – aiškūs, perskaitomi, dažnai ironiški ar kritikuojantys užrašai ir piešiniai", – pasakojo sociologė.

"Iš tiesų iš kur grafičiai kilo, teorijų egzistuoja labai daug. Vieni sako, kad jų atsiradimas siejamas su kriminalinių gaujų erdvės žymėjimo tradicija, kai tam tikru ženklu pažymima gaujos kontroliuojama miesto dalis, kvartalas. Kiti kalba, kad grafitis, kaip nelegalus užrašas ar piešinys ant sienos, yra senas kaip pasaulis, ir primena užrašus Pompėjoje ar netgi Paleolito laikų Lascaux olų piešinius Prancūzijoje", – sakė V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Šiuo metu dauguma tyrėjų laikosi bendros nuomonės, kad šiuolaikiniai grafičiai kaip reiškinys atsirado 7-ajame dešimtmetyje Filadelfijoje ir Niujorke. Būtent ten prastesnėse miesto dalyse gyvenantis jaunimas ėmė ant miesto sienų rašyti įvairius pseudonimus, kurie būdavo sudėti iš vardų, kvartalų numerių. Pašnekovė pasakojo, kad vienu pirmųjų šiuolaikinių grafičių autorių laikomas žmogus, kurio pseudonimas buvo Taki 183.

Tad būtų galima daryti išvadą, kad grafičių ištakos – teritorinis miesto žymėjimas, kuris vėliau išsivystė į kur kas įvairesnių formų gatvės meną.

Vilniaus vietos, kur legaliai galima piešti grafičius

- Ant Neries upės prieplaukos, esančios tarp Karaliaus Mindaugo ir Žirmūnų tiltų (iš Olimpiečių gatvės pusės), sienos;

- ant požeminės perėjos prie Lietuvos vaikų ir jaunimo centro (Konstitucijos g. 25) požeminės dalies sienų;

- ant Pilaitės riedlenčių parko statinių, esančių priešais Vilniaus Martyno Mažvydo progimnaziją (Vydūno g. 17A);

- ant požeminės perėjos Oslo gatvėje, prie Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (Šiltnamių g. 29), požeminės dalies sienų;

- ant požeminės perėjos, esančios prie Vingio parko, šalia S.Konarskio gatvės, požeminės dalies sienų;

- ant pastato Skydo g. 44A sienų;

- ant požeminės perėjos, esančios prie prekybos centro "Panorama" (Saltoniškių g. 9), požeminės dalies sienos.

Kitose Vilniaus miesto savivaldybės numatytose vietose grafičius galima piešti tik gavus pažymėjimą dėl suderintos grafičių piešimo vietos. Tokie pažymėjimai gali būti išduoti šioms vietoms:

požeminės perėjos, esančioms prie pastato Laisvės pr. 40, požeminės dalies sienoms;

požeminės perėjos, esančios prie pastato Laisvės pr. 28, požeminės dalies sienoms;

požeminių perėjų, esančių po Savanorių prospekto žiedu, požeminių dalių sienoms;

požeminės perėjos, esančios šalia parodų ir konferencijų centro "Litexpo" (Laisvės pr. 5), sienoms;

Vilniaus miesto savivaldybės administracinio pastato (Konstitucijos pr. 3) požeminės automobilių stovėjimo aikštelės sienoms;

Gedimino prospekto požeminės automobilių stovėjimo aikštelės sienoms;

Gedimino prospekto požeminės automobilių stovėjimo aikštelės laiptinės, esančios tarp viešbučio "Novotel" ir parduotuvės "Zara", sienoms;

Gedimino prospekto požeminės automobilių stovėjimo aikštelės laiptinės, esančios prie V.Kudirkos aikštės ir viešojo transporto stotelės, sienoms;

vaikų žaidimo aikštelės, esančios prie pastato Paberžės g. 2, statiniams.