Quantcast

Fotografė G. Kavaliauskaitė: jaučiuosi tarsi šuniukų fėja

Gabija Kavaliauskaitė jau trejus metus gatvėse fotografuoja šunis. Iš meilės gyvūnams ir mėgstamos veiklos – fotografavimo – gimė  projektas "Dogs of Vilnius". Kurį laiką buvęs tik instagramo profilis, projektas šiuo metu siekia suburti atsakingų šunų augintojų bendruomenę, edukuoti žmones apie keturkojų auginimą, dresūrą ir auklėjimą.

– Papasakokite, kada ir kodėl pradėjote fotografuoti šunis?

– Pradėjau prieš trejus metus, 2018-ųjų vasarą. Esu iš Klaipėdos, bet atvykau į Vilnių studijuoti. Porą metų čia pagyvenusi pastebėjau, kad vilniečiai turi labai daug šunų – bene kas trečias einantis vedasi šuniuką. Aš labai myliu šunis, augau su jais, Vilniuje man labai jų trūko. Kadangi neturėjau galimybės čia gyvendama auginti šunį, pamaniau, kad galima paprašyti šeimininkų leisti jų augintinius nufotografuoti.

Ir štai vieną vasaros dieną išdrįsau prieiti prie nepažįstamų žmonių, kurie vedėsi labradorę, – iki šiol pamenu, ji buvo vardu Preila – ir pirmą kartą ištariau: "Sveiki, ar galiu nufotografuoti jūsų šuniuką?" Žmonės labai maloniai sureagavo, nuo to prasidėjo ši mano kelionė. Jau esu nufotografavusi, sakyčiau, arti 3 tūkst. šunų.

Fotografuojame šuniukus iš prieglaudų, norėtume tai daryti dažniau. Panašu, kad kartais reikia tik geros nuotraukos, jog šeimininkas greičiau surastų šunelį.

– Fotografavote šiaip sau ar turėjote viziją, ką su tomis nuotraukomis veiksite?

– Prieš tą pirmąjį fotografavimą jau turėjau idėją, ką norėčiau padaryti. Nesu šios idėjos pradininkė, buvau mačiusi, kad Niujorke vienas vaikinas fotografuoja šunis. Pagalvojau, kad Lietuvoje niekas to nedaro. Nusprendžiau sukurti sostinės šuniukų puslapį.

Iš pradžių mano tikslas buvo dalytis šiluma, meile ir gera nuotaika, nes šunis aš fotografuoju siekdama atskleisti jų charakterį, nuo pat pradžių norėjau parodyti, kad visi šunys yra šaunūs. Norėjau griauti stereotipus, kad vienos veislės yra pranašesnės už kitas, kad mišrūnai nėra tokie geri, kad šunį iš prieglaudos pasiimti baisu, nes jie, ypač vyresni, yra sunkiai išauklėjami, arba kad tam tikrų veislių šunys yra protingesni už kitus. Siekiau nuotraukomis parodyti visų šunų išskirtinumą, kad kiekvienas iš jų yra ypatingas.

Ypatingi: Gabijai kiekvienas keturkojis modelis yra nepakartojamas, o geriausi kadrai pavyksta tada, kai šuo žvelgia tiesiai į objektyvą. / G. Kavaliauskaitės nuotr.

Vėliau užsiėmiau ir šiokia tokia edukacine veikla – kuriu tinklalaidę, į kurią kviečiu įvairius specialistus kalbėti apie šunų psichologiją, dresūrą, dalijamės patarimais, kaip tapti geriausiu šeimininku savo šuniukui, ir, kaip jau minėjau, laužome stereotipus apie piktus, senus šunis, taip pat iš prieglaudų, nes panašu, kad vis dar yra apie ką kalbėti.

– Kodėl ėmėtės šviečiamosios veiklos?

– Dėl to, kad žmonėms neretai atrodo, jog apie šunis jie jau viską žino – duoda paėsti, išveda į lauką, ir viskas gerai. Iš tiesų – ne. Panašu, kad daug žmonių nežino, kaip auklėti savo šunis, kaip su jais bendrauti. Nežino, kad šunys turi labai aiškią kūno kalbą. Vis galima išgirsti, kad šuo netikėtai sukandžiojo šeimininką, vaiką ar kitą šunį. Šuo niekada netikėtai tokių dalykų nedaro – visada yra priežastis, dėl ko taip atsitinka. Dar ta pernai nuskambėjusi daugyklų istorija – pamatėme, kad žmonės nesupranta, kuo skiriasi daugykla nuo veislyno, kodėl yra blogai pirkti šunį iš daugyklos, kodėl šuniukus apskritai reikia pirkti su dokumentais.

Visos šios temos, mano manymu, yra dar per mažai apkalbėtos, todėl mes – "Dogs of Vilnius" – prisiimame atsakomybę apie tai kalbėti garsiau, turime platformą ir per socialinius tinklus galime pasiekti daugiau žmonių, skleisti žinią, kaip tapti geriausiu draugu savo šuniui, nes šunys yra mūsų geriausi draugai, o ar mes esame jiems geriausi – čia dar labai neaišku.

– Koks žmonių elgesys su gyvūnais jums labiausiai ne prie širdies?

– Man labiausiai nepatinka, kai žmonės sužmogina šunis ir tikisi, kad šuo tiesiog ims ir darys taip, kaip žmogus nori, nes šunys turi suprasti. Šunys nieko neprivalo ir šunys nieko neturi. Dresuotoja Rita Jakštaitė yra pasakiusi, kad šunys yra be galo prisitaikę prie mūsų, ir mes turime būti jiems už tai labai dėkingi, nes jie tikrai daro daugiau, negu turėtų daryti. Man keista, kai žmonės piktinasi: aš jam pasakiau "negalima", o jis nesuprato, arba pasakiau "neik ten", o jis vis tiek ėjo.

Dar man pikta, kai šuniui neleidžia būti šunimi – nešioja ant rankų, užuot leidę jam eiti. Taip ypač dažnai būna su mažųjų veislių šuniukais. Bet juk jie irgi šunys, jie turi kojas, jiems reikia vaikščioti, lakstyti, uostinėti. Pavyzdžiui, Jorkšyro terjerus kaip kokius rankinukus dažnai nešiojasi ant rankų, bet iš tiesų ši veislė – medžiokliniai šunys, jie turi eiti, uostyti, ieškoti.

Negerai, kad žmonės pamiršta, jog šunys yra šunys, kad jie turi savo gyvuliškus poreikius ir nori pabūti nešvarūs, kažkur nubėgti, parnešti kokį kaulą. Žmonės nori, kad šunys būtų švarūs, gražūs ir gulėtų ant sofutės. Neretai tai pastebiu, bet dažniausiai nieko nesakau, nes pati juk nesu dresuotoja ir ne man šunų šeimininkus auklėti. Net tada, kai paprašau leisti nufotografuoti, dažniausiai žmonės pradeda šunims vadovauti: sėskis, sėdėk ramiai, žiūrėk ten. Man to nereikia. Man smagu pagauti kadrą, kai šuo yra natūralus, kažką man loja, gal jis nori atsigulti, o gal pašokinėti.

Bet žmonės dažnai bando savo augintinį priversti kažką padaryti ir piktinasi, kodėl jis nesupranta, kad čia jį fotografuoja. Tai ne iš blogos valios, o tiesiog todėl, kad kai kurie nežino, kad šunį reikia motyvuoti, jam reikia kažką už tai duoti. Todėl aš fotografuodama visada turiu gausybę visokių motyvacijos dalykų – nuo kamuoliukų iki skanukų, o tada šuniui tas pozavimas būna kaip žaidimas.

– Kokie žmonės dažniausiai augina šunis?

– Bendraujantys, nevengiantys kontakto, draugiški. Jie pasiruošę pasikalbėti su tavimi, pasidalyti istorijomis. Nuoširdūs, atviri, paprasti. Kai einu prie žmogaus, kuris vedasi šunį, žinau, kad galiu jį užkalbinti. Tai gali būti ir žinomas žmogus, kad ir Prezidentas. Jeigu jį sutikčiau, man būtų nebaisu prieiti, nes šunys tarsi panaikina tuos barjerus tarp žmonių, padeda susišnekėti, nes tu žinai, kad kalbi apie tą patį šaunų ir sunkų dalyką – šuns auginimą.

– Kokių veislių šunų Vilniuje daugiausia?

– Na, gal perpus: pusė – veislinių, pusė – mišrūnų. Žmonės pradėjo imti šunis iš prieglaudų, ir tai džiugina. Išeinu fotogtafuoti ilgesnį laiką, tai iš tų per visą dieną sutiktų šunų maždaug pusė būna mišrūnai, paimti iš Vilniaus didžiausių prieglaudų. Likusi dalis – Labradoro retriveriai, haskiai, dabar labai populiarūs korgiai, sutinku australų aviganių, vokiečių, belgų aviganių, iš mažųjų veislių – Pomeranijos špicų labai daug, Jorkšyro terjerų.

Šunys yra geriausi mūsų draugai, o ar mes esame jiems geriausi – čia dar labai neaišku.

– Kokių įdomių istorijų jums yra pripasakoję jų šeimininkai?

– Gausybė tų istorijų. Dažniausios – ką nors suvalgė, sugraužė. Pavyzdžiui, pusę Napoleono torto ir reikėjo vežti plauti skrandį. Vienas šuniukas, sakė, yra seksistas ir nemėgsta moterų. Neretai vagia, ypač iš naujagimių, kai šeimoje atsiranda, maistą, žaislus. Buvau sutikusi šunį, kuris, pasak šeimininkų, yra apsilankęs 20-yje valstybių – tada pagalvojau, kad aš tiek nesu aplankiusi. Visas tas istorijas galite rasti mūsų "Dogs of Vilnius" puslapyje ir pasiskaityti.

– Ar jūsų grybštelėti nė vienas nebandė?

– Ne. Jei matau, kad šuo bijo ar pyksta, palaikau atstumą ir tikrai nelendu į jo erdvę. Dažniau būna priešingai – šuo labai džiaugiasi. Kadangi aš fotografuodama visada nusileidžiu iki šuns akių lygio, niekada nefotografuoju iš viršaus, tai jau esu porą džinsinių kelnių prazulinusi. O mano visų drabužių kišenėse visada yra skanukų. Smagiausia man tikriausiai yra tai, kad, kai einu pro šunis, net jeigu tą dieną nefotografuoju, jie į mane atsisuka. Manau, užuodžia, kad turiu skanukų. Čia nėra jokios magijos, bet man labai smagu – jaučiuosi tarsi šuniukų fėja.

Ir dar smagu, kad jau tarsi turiu lokatorių – pastebiu visus šuniukus net tada, kai nesiruošiu fotografuoti, prasilenkdama atsisuku pasižiūrėti, kokios veislės Pasisveikinu su jais, sakau: "Labas, koks tu mielas." Žmonės dažnai galvoja, kad į juos kreipiuosi.

Daugelį šunų aš jau pažįstu, nes dažniausiai sukuosi Vilniaus centre, Vingio parke, Bernardinų sode, Senamiestyje. Tad būna labai šaunu susitikti po metų, pasikalbėti su šeimininku. Yra vienas taksas Vilnius, kuris gyvena kažkur Vokiečių gatvėje, – jo galinės kojytės paralyžiuotos. Susitikę pasišnekame su šeimininke, kaip jam sekasi. Jaučiuosi taip, lyg pažinočiau Vilnių per šunis ir jų žmones. Ir man tai labai smagu.

– Bet jūs pati auginate ne šunį, o katiną?

– Taip. Kuo daugiau apie šunis sužinau, tuo labiau nesiryžtu jo įsigyti, nes suprantu, kad šuniui reikia be galo daug laiko, darbo, pasiryžimo. Nuostabus dalykas turėti tokį šeimos narį, bet tai yra maždaug penkiolikai metų, tad pati dar neturėdama nuolatinės gyvenamosios vietos, daug keliaudama tam nepasiryžtu. Tikrai mano gyvenime atsiras šuo, bet tik tada, kai jau žinosiu, kad esu tam pasiruošusi. Skubėti įsigyti šunį niekam nepatarčiau.

– Kokios veislės bus šuo, kai jis atsiras jūsų gyvenime?

– Manau, kad tai bus šuo iš prieglaudos, mišrūnas, nors turiu silpnybę korgiams, taksams – trumpakojams šunims. Kita vertus, man labai patinka ir didelių veislių šunys. Bet nesinori ties veisle apsistoti – mane labai žavi mišrūnai, kurie turi kelių veislių savybių, man kiekvienas jų yra išskirtinis. Tegu nesupyksta kitų veislių turėtojai, bet man mišrūnai patys gražiausi – toks yra tik vienas ir nesutiksi kito tokio. Tad manau, kad eisime su draugu į prieglaudas ir ieškosime, kas pavergs mūsų širdis.

– Kaip įsivaizduojate "Dogs of Vilnius" ateitį? Kas toliau?

– Toliau kalbėsime apie šunis, apie esamas problemas. Norėtųsi bendradarbiauti su įvairiomis organizacijomis, kurios siekia, kad už šunų nepriežiūrą būtų taikomos atitinkamos baudos. Panašu, kad įstatymai dar labai nepalankūs gyvūnų apsaugai. Tarkime, jei žmogus vieną kartą buvo nubaustas už šuns nepriežiūrą, jis gali bet kada vėl įsigyti šunį. Nors buvo siekiama, kad jam būtų uždrausta tai daryti bent kurį laiką, kad galėtų pagalvoti apie tai, ką padarė, bet taip nėra.

Savo šviečiamąja veikla, kalbėdami viešai bandysime keisti šią situaciją. Daugyklų atvejis parodė, kad toks masinis viešas kalbėjimas turi galios. Tad, mano manymu, tai ir yra svarbiausia – burti atsakingų šunų augintojų bendruomenę ir šviesti tuos, kurie nori tokie tapti, bet neturi pakankamai žinių, neturi prieigos prie reikalingos informacijos.

Planuojame toliau bendradarbiauti su prieglaudomis. Jau dabar fotografuojame šuniukus iš prieglaudų, norėtume tai daryti dažniau. Kartais reikia tik geros nuotraukos, kad šeimininkas greičiau surastų šunelį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jei dar užsitęs ilgiau pandemija.

Jei dar užsitęs ilgiau pandemija. portretas
Greitai daugelis norės [ perkeltine prasme ] būti šuneliu taip prižiūrimu .Kai tiek yra problemų smulkiam verslui ir aplamai. .
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių