Eurokomisarė: Vilniui mažiau lėšų skirta siekiant padėti silpnesniems regionams

Praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjusi už sanglaudą ir reformas atsakinga eurokomisarė Elisa Ferreira (Eliza Fereira) sako, kad Europos Komisija Sostinės regionui Vyriausybės prašytų beveik 700 mln. eurų iš Sanglaudos politikos fondų neskyrė dėl didelio atotrūkio tarp Vilniaus ir kitų Lietuvos regionų.

„Vilniaus regionas yra labai arti 130 procentų Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto (BVP) vidurkio. (...) Ir kartu jūs turite tam tikrus regionus, ypač Vidurio ir vakarų Lietuvoje, kurių BVP siekia 46 ar 50 proc. vidurkio. Palyginus šiuos skaičius vieną su kitu, pamatysite, kokie yra skirtumai“, – interviu BNS sakė E. Ferreira.

„Vyriausybė norėjo, kad ši didžiulė suma būtų perkelta Vilniaus regionui. Tačiau (...) nusprendėme, kad lėšos dabar turėtų būti sutelktos atsiliekančių teritorijų problemoms spręsti“, – pridūrė ji.

Europos Komisija, patvirtinusi Lietuvai sanglaudos politikos lėšas, Sostinės regionui iki 2027-ųjų numatė beveik 364 mln. eurų. Tai yra beveik dvigubai mažiau nei prašė Vyriausybė. Tuo metu Vidurio ir vakarų Lietuvos regionas iš sanglaudos politikos fondų gaus apie 4,1 mlrd. eurų.

Anot eurokomisarės, turtingiausi regionai negali rūpintis tik savimi – jie turi būti atsakingi už visos šalies vystymąsi.

„Turėdamos stiprų centrinį regioną, šalys turi sudaryti tokias sąlygas, kad šis regionas su savo inovacijomis ir pajėgumu būtų atsakingas už bendrą šalies vystymąsi. (...) Negalima leisti tokios situacijos, kad turtingiausios teritorijos rūpintųsi tik savimi“, – teigė E. Ferreira.

Pasak jos, nuo 2004 metų, kai tapo Europos Sąjungos nare, Lietuva padarė didelę pažangą visose srityse. Vis dėlto, jos teigimu, Lietuvai būtina sutelkti dėmesį į tokias sritis kaip žalioji transformacija, socialinės ir regioninės atskirties mažinimas, užimtumas, taip pat reikėtų pagerinti švietimo bei profesinio mokymo sistemą.

– Balandį Europos Komisija patvirtino Partnerystės sutartį su Lietuvą – pagal ją Lietuvai numatyta 6,4 mlrd. Sanglaudos politikos fondų lėšų 2021–2027 metų laikotarpiui. Palyginti su ankstesniu laikotarpiu, suma sumažėjo maždaug ketvirtadaliu. Ar tai reiškia, kad Lietuva per paskutinius aštuonerius metus pasiekė aukštesnį išsivystymo lygį?

– Parama teikiama tam, kad būtų paskatintas šalių vystymasis. Lietuva smarkiai paaugo. 2004-aisiais jūsų BVP vienam gyventojui siekė 49 proc. Europos Sąjungos vidurkio, o dabar jis labai netoli 90 procentų. Tai didžiulė pažanga.

Elisa Ferreira/I. Gelūno (BNS)

Prie šios sumos taip pat prisideda ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė. Taigi, bendra investicijų suma yra ne mažesnė, o didesnė. Žinoma, pastaroji priemonė atsirado dėl neigiamų priežasčių, kadangi mes turėjome COVID-19 krizę. Vis dėlto, Europos Komisijos sprendimas buvo sukurti naują instrumentą ir pirmą kartą Europos Sąjungos istorijoje rinkose pasiskolinti pinigų dotacijoms ir paskoloms. Taigi, sudėjus viską kartu, lėšos yra pakankamai tvirtos ir solidžios.

– Kokiose srityse ir sektoriuose Lietuvoje jūs matote didžiausią pažangą?

– Manau, kad Lietuva apskritai padarė pažangą. Pažanga padaryta šalies infrastruktūroje, ekonomikoje, taip pat išspręsta daugybė „butelio kaklelių“, kurie trukdė tinkamai pažangai, įskaitant ir žmogiškuosius išteklius bei švietimą. Dabar, kai daugelis svarbiausių aspektų yra išspręsta, mes galime atsigręžti į kitas problemas, kur pažanga vis dar galima. Taigi, mes ir prašome Lietuvos sutelkti į tai dėmesį.

– Finansavimas iš Sanglaudos politikos fondų sumažėjo. Ar neįžvelgiate galimybės, jog sumažėjęs finansavimas gali sustabdyti ar sulėtinti tolesnį Lietuvos ekonominį vystymąsi?

– Žinoma, kad ne. Mūsų tikslas yra suteikti pradinį finansavimą. Daugiausia mes finansuojame labai didelius infrastruktūros projektus. Išsprendus šiuos klausimus, judame prie tokių aspektų, kuriems investicijų svarba yra panaši ar net didesnė, tačiau reikalinga suma nėra tokia didelė. Jei jūs kalbate apie profesinį mokymą, mokslinius tyrimus ir plėtrą, apie investicijas į nematerialius dalykus, tuomet jūs judate pirmyn investicijų grandinėje.

Kita vertus, įveikusios pirmuosius plėtros etapus, šalys tampa pajėgios pačios palaikyti savo augimą. Dėl to finansavimas bei šalies gebėjimas padėti sau pačiai papildo vienas kitą.

– Buvęs Lietuvos finansų ministras Vilius Šapoka anksčiau teigė, kad Sanglaudos politikos lėšų mažinimas didina galimybę Lietuvai pateikti į vidutinių pajamų spąstus. Ką jūs apie tai manote?

– Viena priežasčių, kodėl mes labai nuodugniai diskutuojame apie tai, ką Lietuva nori daryti su gautomis lėšomis – siekis išvengti vidutinių pajamų spąstų. (...) Vasarį buvo publikuota aštuntoji Sanglaudos ataskaita, kurioje kas trejus ar ketverius metus pažvelgiame atgal tam, kad pamatytume, kur mes buvome ir kokie yra Sanglaudos investicijų rezultatai. Išvados tokios, kad Sanglauda veikia. Tai akivaizdu, kadangi ženkliai padidėjo konvergencija (suartėjimas – BNS) tarp labiausiai ir mažiausiai išsivysčiusių regionų.

Vis dėlto, kai kurie Prancūzijos ar Italijos regionai pradiniuose etapuose, kai pinigai buvo skiriami infrastruktūrai, keliams, vandens tiekimui,  pasižymėjo labai dideliu augimu – panašiai kaip ir Rytų Europos šalys. Tačiau, kai jie pasiekė vidutinių pajamų lygį, pradėjo stagnuoti. Kartais šie regionų sąstingiai tęsiasi ir beveik du dešimtmečius.

Štai kodėl mes rūpinamės, jog investicijos būtų orientuotos į pridėtinės vertės kūrimą ekonomikoje bei subalansuotą augimą. Vienas iš vidutinių pajamų spąstų šaltinių – staigus sostinės augimas ir likusios šalies dalies atsilikimas. Tai ne tik stabdo tolesnį šalies vystymąsi, bet ir gali tapti pavojumi labiausiai išsivysčiusiems regionams – tuomet pastarieji susiduria su protų nutekėjimu iš kitų šalių, taip pat sulaukia daug kvalifikacijos neturinčių darbo ieškančių žmonių. Tokie žmonės paprastai sudaro problemų infrastruktūrai bei socialinei apsaugai, taip pat suvaržo mūsų galimybę kontroliuoti turtingiausių regionų dinamiką. Taigi, subalansuotas augimas ir koncentracija į pridėtinės vertės kūrimą yra labai svarbūs šio laikotarpio uždaviniai.

Rūpinamės, jog investicijos būtų orientuotos į pridėtinės vertės kūrimą ekonomikoje bei subalansuotą augimą.

– Didžiausią Sanglaudos politikos investicijų dalį Lietuva planuoja skirti žaliajai transformacijai ir socialinei sanglaudai. Ar sutinkate, kad tai yra tos sritys, kurioms reikia skirti daugiausia dėmesio?

–  Manau, kad Lietuvos atveju žalioji darbotvarkė yra centre. Tai yra būdas jums investuoti bei augti. Turi būti atlikti tam tikri pakeitimai, kad turėtumėte geresnį santykį su gamybai naudojamu vidurkį viršijančiu energijos kiekiu. Jūs galite pagaminti ir sutaupyti tiek pat energijos. Mažiau energijos galima sunaudoti efektyviau naudojant transportą, kontroliuojant klimatą būstuose bei pastatuose, taip pat energija gali būti sutaupoma pramonėje. Elektros taupymas visapusiškai naudingas.

Kitas aspektas – bandyti sumažinti energetinę priklausomybę bei padidinti atsinaujinančių energijos išteklių dalį ir naudojimą. Atsinaujinantys energijos ištekliai yra tai, ką jūs galite naudoti nepriklausydami nuo ko nors kito. Visos darbotvarkės labiau nei bet kada numato energijos taupymą bei pokyčius tam, kad nebūtų naudojama tiek daug energijos. Taip pat visų, kiek įmanoma, atsinaujinančių išteklių naudojimas dėl geopolitinės situacijos bei priklausomybės nuo tam tikrų tiekėjų suteikia daugiau prasmės nei bet kada.

– O kaip dėl socialinės apsaugos?

– Kalbant apie socialinę apsaugą ir socialinę darbotvarkę, penktadalis turtingiausių Lietuvos žmonių yra šešis kartus turtingesni nei penktadalis skurdžiausių. Palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu, tai yra labai dideli skirtumai. Taip pat Lietuva turi rimtų sunkumų įtraukiant žmones į darbo rinką. Žmonės kartais nestudijuoja, nesimoko ir nedirba. Mes negalime prarasti šios kartos.

Švietimo bei profesinio mokymo sistema taip pat galėtų būti pagerinta. Taip pat galėtų būti sustiprintas ryšys tarp universitetuose atliekamų tyrimų bei inovacijų ir to, kas daroma įmonėse bei gamyklose. 

Labai svarbu suprasti, kaip subalansuota regionų plėtra gali padėti visa tai išspręsti. Darbo vietų kūrimas, sąlygos pritraukti žmones į kitus, ne tik labiausiai išsivysčiusius, centrus, taip pat subalansuotai augti regionams turinčių padėti centrų kūrimas vidutinio dydžio miestuose yra geras būdas išspręsti socialines problemas.

– Galbūt matote ir daugiau sričių, į kurias Lietuvos Vyriausybė artimiausioje ateityje turėtų sutelkti dėmesį?

– Manau, kad sritys, kurias ką tik paminėjote, yra pagrindinės. Vyriausybė taip pat išreiškė susirūpinimą dėl subalansuoto geografinio viešųjų paslaugų infrastruktūros paskirstymo. Kad turėtume atsparesnę šalį, turime sudaryti sąlygas visapusiškam vystymuisi. Sukoncentravus viską vienoje vietoje, smarkiai išauga šalies pažeidžiamumas.

Atsparumas reiškia labiau subalansuotą regioninį pasiskirstymą, kuriam reikia ne tik darbo su regionais ir bendruomenėmis. Taip pat reikalinga pakankamai lanksti horizontali politika ir programos, leidžiančios prisitaikyti prie skirtingų realybių skirtingose vietose. Ta pati politika skirtingose realybėse niekada neveikia vienodai – ji veikia skirtingai ir mes turime būti dėl to atsargūs.

– 2020 metais Europos Sąjungos Taryba nustatė konkrečias rekomendacijas Lietuvai. Viena iš rekomendacijų buvo pagerinti situaciją sveikatos sektoriuje. Ar jūs siūlytumėte Lietuvai ką nors pagerinti šioje srityje?

– Kai kalbame apie tinkamą infrastruktūrą, taip pat ir socialinę, bei paslaugas skirtingose teritorijose, kartu turime galvoje ir sveikatos priežiūros paslaugas. Sveikatos priežiūros paslaugos Lietuvoje dėl ukrainiečių pabėgėlių antplūdžio dabar susiduria su tam tikra apkrova – šiems žmonėms kartais prireikia papildomos pagalbos kalbant tiek apie sveikatos, tiek apie visas socialines paslaugas bei infrastruktūrą. 

Tačiau, žinoma, sveikata apima viską, ką aš paminėjau prieš tai, taip pat yra labai svarbus visuomenės gerovės aspektas. Taip pat jums reikėtų turėti tinkamai centralizuotą infrastruktūrą, tačiau ji, kaip ir švietimas bei kitos viešosios paslaugos, turi būti visiems prieinama.  

Taip pat svarbu paminėti, kad visoje Europoje vyrauja žmonių senėjimo tendencija, o šeimos turi mažiau vaikų. Šis reiškinys ypač pavojingas tuose regionuose, kur jauni žmonės yra linkę emigruoti – tiek į sostinę, tiek iš sostinės į užsienį. Tai dar viena priežastis, kodėl mes turime sustiprinti paslaugas tam tikrose srityse, ypač atsižvelgiant į žmones su negalia arba vyresnio amžiaus žmones, kurie dažnai negali naudotis skaitmeniniais įrenginiais, taip pat susiduria su susisiekimo sunkumais. Taigi, skirdami dėmesį sveikatos infrastruktūrai turime įsigilinti į daugybę detalių.

– Ką manote apie sprendimą padalyti Lietuvą į du regionus – Vilniaus bei Vidurio ir vakarų Lietuvos? Ar toks padalijimas gali padėti sumažinti regioninius skirtumus? 

– Manau, kad pačios šalys turi nuspręsti, ką jos nori pasiūlyti. Viena, ką reikia suprasti, kad turėdamos stiprų centrinį regioną, šalys turi sudaryti tokias sąlygas, kad šis regionas su savo inovacijomis ir pajėgumu būtų atsakingas už bendrą šalies vystymąsi. Atsižvelgiant į poreikį realizuoti dažnai minimą pasklidimo efektą (angl. spillover effect – BNS) aplinkinėms ekonomikoms, negalima leisti tokios situacijos, kad turtingiausios teritorijos rūpintųsi tik savimi.

Tai reikalinga ir dėl inovacijų – jos Lietuvoje yra labai koncentruotos, o 75 proc. mokslinių tyrimų institutų sutelkta Vilniuje. Dėl to jiems tenka labai didelė atsakomybė sukurti tinklą, kuris skleistų žinias visoje šalyje. Jeigu egzistuoja dinamiškas regionas, mes esame linkę su juo elgtis taip pat kaip ir su dinamiškomis bei turtingomis šalimis.

Žinoma, tokie regionai ir šalys taip pat turi problemų, tačiau jie turi taip kurti ir vystyti priemones, kad šias problemas išsispręstų patys ir vis mažiau priklausytų nuo kitų Europos regionų ir mokesčių mokėtojų pagalbos. Štai todėl mes neprašome, pavyzdžiui, Bulgarijos ar Rumunijos perkelti lėšų į Vokietiją, net jei pastaroji turėtų kokių nors problemų. Mes manome, kad jei šalis yra turtinga, ji galės išspręsti reikšmingą dalį savo problemų, o tuomet Europos Sąjungos parama atitieks toms sritims, kurioms reikalingos šios lėšos. Visa tai reikia turėti galvoje, kai mes kalbame apie tai, kaip Europos Sąjungoje vyksta dalijimas į regionus.

– Kokius didžiausius regioninius skirtumus matote Lietuvoje? Koks, jūsų nuomone, Lietuvoje yra regioninės nelygybės mastas?

– Kaip rodo naujausia statistika, Vilniaus regionas yra labai arti 130 proc. Europos Sąjungos BVP vidurkio. Priklauso, ar skaičiuojama su perkamąja galia, ar be jos, tačiau, bet kokiu atveju, Vilniaus regiono rodikliai yra maždaug 30 proc. aukštesni nei Europos Sąjungos vidurkis. Ir kartu jūs turite tam tikrus regionus, ypač Vidurio ir vakarų Lietuvoje, kurių BVP siekia 46 ar 50 proc. vidurkio. Palyginus šiuos skaičius vieną su kitu, pamatysite, kokie yra skirtumai. Štai kodėl šiame etape svarbu, kad vidinė konvergencija būtų iškelta į darbotvarkę – tai padaryti yra tikrai svarbu.

– Vilniaus regionas iš Sanglaudos politikos fondų gaus beveik 364 mln. eurų. Tai daugiau nei pirminis Europos Komisijos pasiūlymas, tačiau Vyriausybė prašė beveik 700 mln. eurų. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas?

– Šiuo klausimu su Vyriausybe turėjome labai ilgą diskusiją. Vyriausybė norėjo, kad ši didžiulė suma būtų perkelta Vilniaus regionui. Tačiau dėl priežasčių, kurias jau įvardijau, nusprendėme, kad lėšos dabar turėtų būti sutelktos atsiliekančių teritorijų problemoms spręsti. Mes paprašėme Vyriausybės parengti šių regionų vystymo planus. 

Tačiau mes turime gerbti šalių narių pageidavimus, todėl leidome tam tikrą lėšų perkėlimą. Taip pat suprantame, jog Vilniaus regionas patiria didelį spaudimą dėl netikėto pabėgėlių antplūdžio – jis smarkiai apkrovė paslaugas, ypač sveikatos institucijas.

Be to, Vyriausybė įsipareigojo, kad Vilniuje veikiantis Inovacijų centras tikrai atsižvelgs į poreikį skleisti žinias bei sukurti paramos tinklą kitiems Lietuvoje esantiems universitetams bei mokslinių tyrimų centrams. Taigi, manome, kad šios priežastys yra reikšmingos. Mes negalėjome sutikti Vilniaus regionui perkelti daug lėšų, tačiau sutikome atlikti tokį subalansuotą jų perkėlimą. 

– Prieštaraudamas dideliam lėšų perkėlimui iš Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono į Vilniaus regioną, į Europos Komisiją kreipėsi europarlamentaras iš Lietuvos Bronis Ropė. Dėl to peticiją pateikė ir grupė Lietuvos piliečių. Ar jus pasiekė šie kreipimaisi?

– Taip, gavau ir atsakiau visiems, kurie į mane kreipėsi. Mes labai rimtai priimame visas pastabas ir pasiūlymus, kuriuos gauname. Jie tik patvirtino, kad pirminis Vyriausybės pasiūlymas turi būti kažkaip sušvelnintas. Tai mes labai nuodugniai aptarėme ir tikiuosi, kad galutinis susitarimas tenkina abi puses – tai yra dialogo ir visų išklausymo esmė.

Galutinis rezultatas bus toks, kad vienam mažiau išsivysčiusių regionų gyventojui tenkanti parama, atrodo, bus daugiau nei tris kartus didesnė nei žmonėms iš labiausiai išsivysčiusių regionų. (...) Tai garantuoja efektyvų finansavimą, kuris skatins bei labiau subalansuos regionų augimą Lietuvoje.

Dabar, kai pinigai paskirstyti, svarbu turėti nuodugnias diskusijas, kurios įtrauktų visas suinteresuotas šalis, taip pat ir parlamento narius, apie tai, kokia yra viziją ir ką su šiomis lėšomis norima padaryti.

– Ačiū už pokalbį. 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ir viskas tuo pasakyta:

Ir viskas tuo pasakyta: portretas
„Vyriausybė norėjo, kad ši didžiulė suma būtų perkelta Vilniaus regionui.“ Tai reiškia, kad PIŠistinė gauja norėjo susikurti sau komunzmą viename atskirai nuo Lietuvos paimtame Vilniuje, nusispjovusi į visą likusią Lietuvą.

Bravo!

Bravo! portretas
Pagaliau Lietuvos kraują siurbianti siurbėlė Vilnius pastatyta į vietą!
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių