Žinomas televizijos žurnalistas ir laidų vedėjas Egidijus Knispelis sėkmingai nėrė į dokumentinės literatūros pasaulį ir išleido šokiruojančiai atvirą knygą „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“, kurioje nagrinėjami garsiausi pastarojo dešimtmečio nusikaltimai, sukrėtę visą Lietuvą.

Gausiai iliustruotoje knygoje nagrinėjamos tragiškų nusikaltimų bylos, pradėtos gvildenti 2010-2011 m. E. Knispelio rengiamose televizijos laidose ir atskleidžiamos niekur iki šiol dar neskelbtos šių įvykių detalės sukrečia taip pat stipriai, kaip ir kraupūs šių nusikaltimų siužetai.

E. Knispelis jau sulaukė pasiūlymų pagal šią knygą sukurti scenarijus vaidybiniams filmams, o netrukus prekyboje pasirodys ir antroji knygos dalis, kuri, pasak autoriaus, sukrės taip stipriai, kad bijantys „žinoti per daug“ turėtų jos vengti.

Kuo jūsų knyga „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ išskirtinė? Kaip manote, kodėl ji turėtų sulaukti sėkmės?

Negalėčiau taip sakyti. Apie sėkmę kalbėti dar anksti. Tos knygos didžiausias privalumas, kad visų įvykių fabula „sulipdyta“ iš kruopščiai atrinktų ir patikrintų detalių. Kalbant apie tuos įvykius, man rūpėjo išsiaiškinti, kaip buvo iš tikrųjų. Aš kruopščiai skaičiau visas bylas teismų archyvuose. Ir daugeliu atvejų buvau pirmasis ir iki tol vienintelis žurnalistas, kuris tai padarė. Pas tas bylas tyrusius pareigūnus eidavau jau „paruošęs pamokas“, užduodavau dalykiškus klausimus. Todėl visi pokalbiai buvo dalykiški ir atviri. Knygoje nėra interpretacijų, versijų, kurias taip noriai aptarinėja žiniasklaida, pasvajojimų. O jei ir yra užuominų apie tai... tai taip ir pasakyta.

Kaip apskritai kilo mintis išleisti šią knygą?

Būtent tokią ar panašią knygą norėjau parašyti jau seniai. Mano tėtis buvo teisininkas. Jis dar tarybiniais metais, jeigu kas prisimena, prenumeravo tokį tada vienintelį Lietuvoje ketvirtinį žurnalą teisininkams – „Socialistinė teisė“. Man nebuvo įdomu, ką ten rašė apie įstatymus. Žurnale buvo rubrika: „Nusikaltimų pėdsakais“. Va, ją aš skaičiau nuo pat ketvirtos klasės. Ir vis laukdavau kito numerio. Tada svajojau, kad užaugęs tokią knygą norėčiau parašyti pats.

Kiek laiko ją rengėte? Minėjote, kad teko perskaityti galybę dokumentų. Ar pavyko gauti visus, kurių reikėjo?

LNK televizijoje dvejus metus rengiau to paties pavadinimo laidų ciklą. Tiek ir truko. Tai, kas „sudėta“ į pirmąją knygą, buvo surinkta per pirmuosius to darbo metus. Bet siunčiant jau parašytą tekstą leidyklai, teko gerokai papildyti laidų scenarijus, juos perrašyti. Neskaičiavau, kiek dokumentų teko perskaityti. Mažiausiai kelias dešimtis tūkstančių. Susitikau ir kalbėjausi su daugiau nei 300 žmonių. Ar pavyko gauti visus dokumentus ? Tuos, kurių nesaugo valstybės paslapties skraistė, taip.

Ar neteko sulaukti „patarimų“, nutylėti kai kuriuos faktus ar nenagrinėti kurios nors bylos tyrimo?

Ne. Atvirkščiai, visą tą laiką jutau didelį palaikymą ir geranoriškumą. Tai tik patvirtino, kad mano pasirinktos temos nėra užmirštos, tie įvykiai buvo neeiliniai ir juos tyrusiems pareigūnams. Tiesa, kai kurie aukšti pareigūnai iš pradžių gal ir kiek įtariai stebėjo mano „smalsavimus“. Bet išgirsti atsakymus į man rūpimus klausimus ir pasikalbėti pavyko su visais. Kai ką nutylėti teko. Neprašant. Yra ribos viskam. Skaitydamas liudytojų parodymus bylose, visada randi daug intymių, vadinamų pikantiškomis, detalių. Jomis nesimėgavau. Ir vengiau pernelyg detalizuoti įvairius žudymo „mechanizmus“. Nors kai kas vis tiek priekaištauja, kad būtent tai per daug atskleidžiau.

Kuris šių įvykių jus patį sukrėtė labiausiai?

Negalėčiau išskirti vieno. Kai buvo pranešta apie juos, gyvenau čia, Lietuvoje. Mane tos žinios veikė lygiai taip pat, kaip ir bet kurį Lietuvos gyventoją. Negalėjau patikėti, kad nužudytas mano buvęs kolega žurnalistas Vitas Lingys 1993 m. Ilgai stebėjausi, kodėl nesulaikomas Vakarų Lietuvoje vienkiemių gyventojus gąsdinęs kažkoks žudikas maniakas 1992 m., apie kurį lyg kokį vaiduoklį iš filmo vis pranešdavo pagrindiniai šalies laikraščiai. Nesupratau, kokia „mistika“ gaubia greitkelio Vilnius–Klaipėda pakeles, kad ten pradingsta pakeleivingus automobilius stabdžiusios studentiško amžiaus merginos 2001 m. Ir, pagaliau, kokiu „Tvin Pyksu“ virto Kaunas, dingus kunigui Ričardui Mikutavičiui ir milijonais įkainotai jo antikvarinių paveikslų kolekcijai 1998 m. Visa tai ir daugiau aiškinu savo knygoje.

Kaip manote, kuris įvykis, nebūtinai iš jūsų knygos, labiausiai sukrėtė Lietuvą?

Jei kalbame apie visą Lietuvą, tai, be jokių abejonių, įvykiai, vadinami Sausio 13–osios vardu. Tų įvykių aptarimas vertas atskiros knygos. Daugiausiai aukų, daugiausiai nukentėjusiųjų, skaudžiausios pasekmės. Bet byla iki šiol nebaigta tirti. Nusikaltimų pagrindinis užsakovas neįvardytas, nors visi jį puikiai žino. Sukrėtimą aš pats suprantu kaip emocinio pobūdžio reakciją į tam tikras mus pasiekusias žinias. Sukrėtęs įvykis ir sukėlęs didelį rezonansą – nėra tas pats. Nesukrėtę rezonansai greitai užmirštami. Todėl jau vien tam, kad galėtum įvertinti įvykio reikšmingumą, reikia laiko.

Kurios bylos tyrimas buvo pats sudėtingiausias, užminęs daugiausiai mįslių ir apgaubtas tirščiausios paslapčių miglos?

Tai, kas susiję su liūdnai pagarsėjusių Dekanidzių tandemu. Tėvu ir sūnumi. Ten liko daugiausiai neatskleistų dalykų. Tos kelios vidaus reikalų ministerijos pažymos, esančios byloje, ir visa V. Lingio žudikų bylos medžiaga neatsako į visus klausimus. Man vieninteliam pavyko išsiaiškinti, ką B. Dekanidzė veikė Rygoje, kaip ir kodėl jį ten sulaikė. Bet tai tik detalė. Įžanginis žodis dideliam tekstui. Jeigu kas metus laiko sutiktų mokėti algą, sutikčiau paieškoti atsakymų į rimtesnius klausimus. Man tai įdomu.

Jau žinoma, kad pasirodys ir antroji knygos „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ dalis. Ar ketinate tęsti šią seriją ir toliau?

Taip. Ji bus tęsiama. Be to, esu agituojamas parašyti scenarijus keliems kino filmams. Kunigo R. Mikutavičiaus apiplėšimo ir Dekanidzių šeimos gyvenimo pagrindu. Apie tą šeimą jau sakiau. Norėdamas rašyti apie minėtus Kauno įvykius, turėčiau daugiau žinoti apie paties kunigo asmenybę, jo draugus, jo pomėgius. Bet filmai būtų vaidybiniai. Tai, ko nežinai, galima sugalvoti. Neišvengiamai atsirastų nemažai tokių epizodų. Todėl manęs tai ir nevilioja.

Kokius įvykius norėtumėte nagrinėti ateityje?

Ateityje norėčiau pasidomėti ciklu įvykių, apie kuriuos nepasakytum, kad jie sukrėtė Lietuvą, bet už jų slypi labai įdomūs dalykai. Tiesa, mane domina viskas, kas susiję su Romo Kalantos savižudybe Kaune. Nors tai tarybinių metų įvykis, 1972 m. Tą įvykį, be jokių abejonių, galima priskirti prie sukrėtusių.  Aktoriaus, filosofo, rytų kovų meistro Talgato Nigmatulino (pirmojo tarybinio veiksmo filmo „XX amžiaus piratų“ (1979 m.) žvaigždė ) nužudymas Vilniuje, viename Gedimino prospekte esančiame garsiems sostinės menininkams priklausančiame bute 1985 m. Kiekviena tų istorijų verta atskiros knygos.

Pastarųjų metų skambiausi įvykiai – A. Bružaitės vaikžudystės, D. Kedžio istorijos. Ar skaitytojai gali tikėtis kada nors sulaukti ir šių bylų tyrimo?

Garliavos įvykiai dar nesibaigė. Apie juos anksti kalbėti. O liūdna ir nesuvokiamai skaudi Almos Bružaitės istorija bus mano antrojoje knygoje. Perskaičiau tą bylą. Esu vienintelis žurnalistas, kuriam generalinė prokuratūra davė raštišką leidimą peržiūrėti A. Bružaitės parodymų patikros video įrašą. Tą šiurpų liudijimą, kur ji pati priešais video kamerą rodo ir pasakoja kaip žudė savo vaikus. Laidose naudoti tos vaizdo medžiagos, nors byla buvo viešo pobūdžio, neleido. Ir tai suprantama. Emocinis tos medžiagos žiūrėjimo poveikis išlieka ilgai. Nepriklausomai, kiek stabili tavo psichika. Japonai yra sukūrę tokį siaubo filmą „Skambutis“. Filmo herojai pažiūri vieną video įrašą ir... jų gyvenimas smarkiai pasikeičia. Todėl gal neskaitykite mano antrosios knygos. Kai ją išleis dar po trijų mėnesių. Nes ką gali žinoti...

Šį savaitgalį, kovo 23-26 d., vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje įvyks išskirtinis knygos „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ pristatymas, kuriame su susirinkusiais skaitytojais bendraus  ne tik pats knygos autorius, bet ir augiau nei 10 teisėsaugos atstovų, dalyvavusių E. Knispelio aprašomų įvykių tyrime.

Kaip teigia E. Knispelis, tiek daug aukštų teisėsaugos pareigūnų, paprastai vengiančių rodytis viešumoje, iki šiol nebuvo susirinkę jokiame renginyje. Šiurpiausių pastarųjų dešimtmečių nusikaltimų dokumentikos pristatymas vyks vasario 24 d., penktadienį, 17 val., salėje 5.5, po jo autorius leidyklos stende bendraus su skaitytojais ir dalins autografus.