Nors naujojo Editos Mildažytės dokumentinio filmo „Fanios Vilnius“ anonsas skelbia, kad tai – kūrinys apie miestą, kuris nebeegistuoja,filmo autorė sako, jog iš tiesų jis yra. Pasak E. Mildažytės, juosta apie žydiškąjį Vilnių, po kurį šiandien vedžioja 91-erių metų Fania, kada nors taps vertinga antropologine medžiaga.

– Edita, apie ką filmas?

– Filmas labai paprastas. Mes pavaikščiojome paskui 91-erių metų moterį po Vilnių, kuris visa savo apimtimi atsiskleidė kaip Fanios Vilnius.

Žinote, žydiška tema yra tokia plati, kad jos neįmanoma aprėpti. Kai sau išsikeli labai didelius tikslus, tai paprastai nieko nepasieki. Mano tikslas buvo labai paprastas – tiesiog pasivaikščioti su ja. [Pavaikščioti po tas vietas], kur ji gyveno, kur ji mokėsi, [sužinoti], kas buvo tie žmonės, su kuriais ji kartu gyveno, kas buvo jos mokytojai.

Kai ji ima vardinti pavardes žmonių (tai į filmą net nepateko), kurie mokė jos žydų mokykloje, tai supranti, kad visa žydiška inteligentija tuo laiku dėstė vaikams. Ar jūs dabar įsivaizduojate, kad aukščiausio rango profesūra, aukščiausio rango atlikėjai eitų dėstyti į lietuviškas mokyklas?

– Filmo anonsas skelbia apie Fanios jaunystės miestą, kuris nebeegzistuoja. Kaip parodyti miestą, kurio nėra?

– Jis yra. Tai paralelinis pasaulis. Juk paralelinių pasaulių yra labai daug. Man, pavyzdžiui, povandenis okeano pasaulis yra lygiai toks pat paralelinis. Arba mikroskopinis pasaulis, kurį matai per mikroskopą – tai irgi yra paralelinis pasaulis. Arba kosmosas. Visa tai yra paraleliniai pasauliai.

Tam tikra prasme mes esame naujieji Vilniaus kolonistai. Trečios kartos vilniečių, manau, tarp mūsų tikrai jau nėra (atsiprašau, jei yra). Bet kiek rodo tyrimai, aš paprastai žinau visas tų senųjų vilniečių (trečios, ketvirtos kartos) lietuviškas pavardes. Tas Vilnius egzistuoja.

Tik 40 proc. gyventojų, kurie sudarė žydiškąją populiaciją, tiesiog buvo sunaikinti. Jų liko procentas, du, trys... Dar 1941-aisiais buvo sunaikinta didžioji dalis. O po to – jau po geto likvidavimo.

– Kas paskatino kurti šitą filmą ir kodėl būtent Fania Brancovskaja?

– Todėl, kad tų pasirinkimų vis mažėja ir mažėja. Todėl, kad tų žmonių tiesiog nėra. Faniai visai neseniai suėjo 91-eri. Jos gimtadienyje dalyvavo septyni ambasadoriai. Tai yra be galo simpatiškas žmogus, labai mielas.

Tokios detalės: pernai buvo didžiulis karštis vasaros pabaigoje, kai mes filmavome. Ir dabar dar reikėjo nufilmuoti keletą scenelių, taip pat buvo pragariškas karštis. Mes su operatoriumi krentam kaip paršiukai iš kojų dėl to karščio, o Fania eina ir vykdo savo misiją. Tam tikra prasme ji yra kaip tie mūsų Sibiro tremtiniai, kurie basi gali ir žiemą eiti, jeigu reikia, per didelį karštį būti be kepurės. Matyt, kad jie iš tiesų yra stipriausi.

Kodėl aš to ėmiausi? Mes su kolegomis turime tokią tradiciją – gimtadienius švęsti einant per Vilniaus cerkves, per lenkiškąjį Vilnių, arba per žydiškąjį. Jis man buvo mažiausiai pažįstamas, todėl man tai buvo įdomu. Manau, kad ir kitiems bus įdomu. Mes tikrai turime apie ką pagalvoti.

– Dar apie pagrindinę heroję. Ar tiesa, kad ji – tebedirba ir vis dar veda ekskursijas po Vilnių?

Ji dirba kasdien. Dėl užimtumo prisitaikyti prie jos grafiko yra beveik neįmanoma. Tai šiandien, ačiū Dievui, ji sakė – padariau aš išimtį, ateisiu į tą jūsų pristatymą.

Šiaip ji dirba bendruomenėje, veda ekskursijas, nuolat turi milijoną svečių iš užsienio. Ji dirba Jidiš institute, be to, yra įkūrusi biblioteką. Kviečiu ir jus ateiti, pasižiūrėti, kad pamatytumėte tą žmogų kaip fenomeną. Iš tiesų tai yra fenomenalus žmogus. Jos tolerancija – nepaprasta.

– Ar tai yra dokumentinis filmas, ar teko naudotis archyviniais filmais? Ar viskas, kas nufilmuota – tai jūsų medžiaga?

– Mes stengiamės naudoti kiek įmanoma daugiau autentiškos medžiagos ir labai mažai archyvų. Archyvinės medžiagos naudojome gal tik pusantros minutės. Naudojome ją, norėdami parodyti mažąjį getą, kur buvo Didžioji sinagoga, Sinagogų kiemas – ypač ryški Lietuvos Jeruzalės ašis. Taip pat naudojome ją dar vienoje vietoje, kur į getą suvarė mentalinę ligą turinčius žmones. Radome tokių planų kažkokiame vokiškame propagandiniame filme, tad keletą jų panaudojome.

Šiaip aš manau, kad tai kada nors bus vertinga kaip antropologinė medžiaga – kaip atrodė tas Vilnius, kai ji mus vedžiojo. Lygiai taip pat kaip dabar būtų naudinga, kaip ji pati po tą Vilnių vaikščiojo.

– Tai reiškia, jog nebus lyginamosios medžiagos: kadras iš seno Vilniaus, kadras iš naujo?

Žinote, to neįmanoma padaryti. Negali parodyti Sinagogų kiemo, Strašūnų bibliotekos – ten stovi vaikų darželis.

Buvo sukurtų instaliacijų – languose buvo atkurti sinagogos vaizdai. Yra vienas vyrukas, jo vardas Karolis. Jis būtent tuo ir užsiima – daro tas lyginamąsias nuotraukas. Tokiame kitame filme, prie kurio aš taip pat esu prikišusi nagus, esame naudoję nuotraukas, kaip atrodė pokario Vilnius ir kaip jis atrodo dabar.

– Ar filmo herojė ką nors sakė apie dabartinį Vilnių?

– Įsivaizduokit: Vilniuje iki karo – 40 proc. žydų, 30 proc. lenkų. Ji grįžta iš miško, ir jų – nė vieno – nėra. Miestas – pastatai be žmonių. Pradeda funkcionuoti tarybinis Vilnius – su visais tais laiptais iš antkapių į paštą, Santuokų rūmus. Ji visa tai mato. Klausiu – koks buvo jausmas? Jau nekalbu apie tai, kad iš visos jos šeimos išgyveno tik ji viena. Buvo sunaikinta visa jos šeima – ne tik tėvai ir sesuo (nuotraukoje, kurią rodome, yra gal 20 žmonių).

– Ir draugai, pažįstami?

– Visi. Ir ateini kaip ufonautas į miestą, kuris nebeegzistuoja: jo tiesiog nebėra. Yra apie ką pagalvoti, ar ne?

– Vien Jums pasakojant nukrečia šiurpas. Ar galima sakyti, kad filmas – tarsi paminklas žuvusiems ir likusiems gyviems žydams? Ar paminklas dingusiam Vilniui?

– Labai sunku pasakyti. Labai aukštai kartelės nekelčiau: neperšoksim. Sakau labai paprastai: tai – Fanios Vilnius, vieno žmogaus papasakota istorija apie miestą, kuriame ji gyveno, apie tai, kaip ji mato savo pareigas šitam miestui. Viena iš kalbų, kurios įgarsinimo norėjau, yra jidiš.

– Iš keturių kalbų?

– Taip. Ir, kaip labai gražiai sako pati Fania, visada, kai ji nuvažiuoja į Panerius, ji stengiasi kalbėti jidiš. Nes tai – kalba, kuria kalbėjo šeši milijonai žmonių, ir jų nebėra. Kai man reikėjo rasti, kas įgarsins, sutiko Šalom Aleichemo mokyklos direktorius Miša Jakobas, o apskritai ta kalba beveik niekas nekalba.

– Nėra kur naudoti tos kalbos?

– Būtų, jei būtų žmonių. Tai buvo kalba, kuria kalbėjo visi Rytų Europos žydai. Dabar nėra kam kalbėti. Yra studijos, institutas, kuriame pati Fania dirba. Bet kalbėtojų – nėra: tai jau nebe prigimtinė, o išmoktoji kalba. Žmonės atvažiuoja jos mokytis iš Amerikos, visos Europos.

– Filmas šiandien pristatomas LRT klube. Kada jį pamatys platesnė auditorija?

– Tai priklausys nuo LRT televizijos vadovybės. Lietuvių kalbą ketinu pateikti šį filmą iki birželio pabaigos. Rusų ir jidiš kalbomis, manau, bus tik internetinės versijos. Izraelyje buvau gal prieš 17 metų, bet, kiek teko susidurti, antra kalba po hebrajų ten yra rusų – net ne anglų. Ten gyvena daug repatrijavusiųjų, vilniečių. Manau, jiems bus smagus prieinamumas rusų kalba. Žinoma, bus ir versija anglų kalba.