Dirigentas Donatas Katkus niekaip nesupranta, kodėl rajonas, kuriame gyvena tiek kiaulių, vadinamas Žvėrynu. Tiesa, Pasaulio intelektualinės nuosavybės organizacijos premijos laureato mintis reikia skaityti omenyje turint ypatingą jo humoro jausmą.

– Žvėrynas atrodo vienas mieliausių Vilniaus rajonų. Manote taip pat? – "Vilniaus diena" pasiteiravo Traidenio gatvėje gyvenančio dirigento, muzikologo, pedagogo, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovo D.Katkaus.

– Nieko apie tai neišmanau. Niekaip negaliu suprasti, kodėl tas rajonas vadinamas Žvėrynu, jeigu jame gyvena tiek kiaulių. Ten tokių baisių yra kiaulių. Pasistato namuką ir gyvena sau, kriuksi. Pažiūrėkite, pavyzdžiui, į mane: iš išorės koks mielas žmogus, o pamatytumėte vidų... košmaras!

– Kuo šis rajonas, jūsų nuomone, ypatingas?

– Gamtos apsuptis, nedideli namai daro jį vienu originaliausių Vilniaus rajonų.

Žvėrynas galėtų būti toks kaip Užupis. Jis turi tam tikrą teritorijos apibrėžtumą. Bet kokia valstybė ar rajonas turi turėti aiškiai apibrėžtą teritoriją. Pavyzdžiui, tokie rajonai, kaip Pilaitė, turi ir savo pavadinimą, ir gražių vietų, bet jie neapibrėžti, ištižę. Žvėrynas turi galimybes turėti bendruomenę.

– Žvėryne ir yra susibūrusi bendruomenė. Kokia ji?

– Kol mano sūnus gyveno Žvėryne, jis buvo labai aktyvus. Žmonės rinkdavosi bibliotekoje, darydavo vakarus su Kunčinu (a. a. Jurgis Kunčinas – vienas žymiausių lietuvių prozininkų, poetas, eseistas, vertėjas – red. past.).

Dabar iš tiesų trūksta kokio nors kultūros centro. Yra pora kavinių, kuriose renkasi įdomesnių žmonių, bet tai nėra tikrasis kultūrinis gyvenimas. Nesurandame Žvėryno bendruomenės ypatumo. Juk negalime tiesiog mėgdžioti Užupio.

Kita vertus, čia gyvena daug turtingų žmonių, o jie įpratę gyventi savo kiemuose. Tai, kas vyksta už namo tvoros, – jiems nerūpi. Ponia įlipa į savo naujausią mersą ir užvertusi galvą išrieda... Ši kliūtis aktuali Žvėryno bendruomenėje: yra inteligentai ir, sakyčiau, ne pati dėkingiausia visuomenės dalis, tad juntamas gana stiprus susiskaldymas. Užupyje menininkai suvienija žmones, jų ten yra pakankamas procentas, kuris leidžia sukurti šį tą savito. O mes neturime už ko "užsikabinti".

– Dalyvaujate Žvėryno bendruomenės veikloje?

– Kol kas neturiu laiko joje dalyvauti. Kai būsiu 94-erių, tuomet išeisiu į pensiją. Nemanau, kad reikia labai ilgai dirbti. Reikia laiku pasitraukti. Tad išėjęs į pensiją galbūt ir imsiuosi organizuoti kokią veiklą rajone. Rengsiu demonstracijas, šauksiu "Gėda! Gėda!".

– Ar Žvėrynas vis dar keičiasi?

– Yra žmonių, kurie tą rajoną myli.

Aš taip pat jaučiuosi to rajono gyventojas. Žvėryne gyvenu jau 23 metus. Anksčiau nejusdavau, kad tai yra šis tas, kas tave gaubia tam tikra aura, o dabar pradėjau tai justi. Tie nuolatiniai pasivaikščiojimai, pokyčių stebėjimas... Man taip gražu, kai apgriuvusį namą suremontuoja, susitvarko aplinką. Žvėryne gyvena gražių žmonių. Žinoma, daug grožio atsiranda ir dėl to, kad čia gyvena daugiausia pasiturinčių žmonių, kurie turi pinigų susitvarkyti.

– Žvėryno bendruomenė viešai pripažįsta, kad pradžioje daugiau galvojo apie kultūrinę veiklą, bet vėliau gyvenimas pakoregavo tuos planus. Dabar Žvėryno gyventojai sako reiškiantys daug priekaištų Vilniaus savivaldybei. Kokių problemų jūs įžvelgiate Žvėryne?

– Buvo pastatyta daug šviesoforų, kad bent taip būtų pažaboti lakstantys automobiliais. Galbūt tai šiek tiek ir padėjo. Buvo padarytas kruvinas dalykas Žvėrynui – pastatytas Liubarto tiltas. Atsirado baisi arterija per siaurą gatvę. Atrodo, kad kažkas specialiai tai sugalvojo spūstims sudaryti, užuot pastatę tiltą ten, kur yra dar viena magistralė. Būna, kad grūstys tęsiasi jau nuo Z.Sierakausko gatvės.

Tas Žvėryno kvėpavimas, gamta, darželiai – viskas buvo po truputėlį sunaikinta. Rajonas pasikeitė ir pasidarė kitoks. Ši naujovė pakeitė rajono stilių. Anksčiau Žvėrynas buvo labiau kaip priemiestis. Norėčiau, kad Žvėryne eismas būtų toks, kaip Senamiestyje.

Gyventojai bandė kovoti su statomu "Barclays" pastatu – nepavyko. Atsiradus daug šviesoforų tikėjosi, kad vairuotojai dėl jų net aplenks rajoną, kad nereikėtų gaišti laiko. Pasirodo, vairuotojai labai kantrūs, laukia prie šviesoforų, bet nevažiuoja aplink.

– Ar rajone gyvena daug jūsų kolegų, draugų?

– Gyvename keistame kompozitorių rajonėlyje. Įdomus dalykas: kol kompozitoriai gyvendavo atskirai – daug bendraudavome, kompozitorių sąjungoje rinkdavomės, o kai persikėlėm čia – nustojome bendrauti. Tai klasikinis atvejis. Turėtų būti kokia nors bendruomenė, bet jos nėra. Anksčiau, kol Vytautas Landsbergis nebuvo išvažiavęs į Briuselį kopūstų valgyti, nemažai su juo bendravome.

– Kokie jūsų šios vasaros planai? Juk pensija jums, kaip suprantame, dar toli – namie neužsibūsite?

– Užvakar buvau Druskininkuose, vedžiau paskaitą apie tai, kaip muzikiniame kolektyve susiklosto atlikėjų santykiai, kaip nusistovi hierarchija, kaip žmonės turi keisti savo motyvaciją, kai kiekvienas nori būti genijumi, o atėjęs į kolektyvą turi prisitaikyti prie kitų. Teko ir apie kedofilus pakalbėti. Esu labai įsiutęs dėl tos istorijos. Visi tiesiog žino daugybę dalykų apie tą šeimą, bet kažkodėl ignoruoja tuos faktus... Bet mes ne apie tai.

O mano vasaros planai yra ką nors daryti. Suplanavau du kartus išsimaudyti ežere, dešimt kartų nupjauti žolę.

Prasidės festivalis (Kristupo vasaros festivalis – red. past.). Birželio 17-ąją jau bus įžanginis koncertas Botanikos sode, kur dainuos Otilio Castro iš Dominikos Respublikos.

Skrisime į Kazachstaną: lietuviai verslininkai moka žvėriškus pinigus, kad atvažiuotume pakoncertuoti, vien kelionė kainuos 40 tūkst. litų. Koncertas bus skirtas Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai.

Koncertuosime Ispanijoje.

Taip pat norime pastatyti komišką Pergolesi (Giovanni Battista Pergolesi – red. past.) operą. Jeigu Marius Jampolskis imsis ją režisuoti, tai gali būti fantastiško režisieriaus gimimas.

Dosjė

Donatas Katkus (gimė 1942 m. rugsėjo 21 d. Kaune) – Lietuvos dirigentas, muzikologas, pedagogas, televizijos konkursų žiuri narys.

Mokėsi Kauno Juozo Naujalio muzikos mokykloje. 1965 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo 1968 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius.

1965 m. įsteigė Vilniaus styginių kvartetą, 1995 m. įkūrė Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą ir jam vadovauja.

Nuo 2007-ųjų nuolat šmėžuoja televizijoje – nuolatinis LNK muzikinio šou "Žvaigždžių duetai" komisijos narys, 2009 m. – humoro laidos "Nr. 1" komisijos pirmininkas.

2001 m. suteikta Lietuvos valstybinė premija (dabar – Nacionalinė kultūros ir meno premija), 2003 m. – Pasaulio intelektualinės nuosavybės organizacijos premija.