Dirbantys vilniečiai klimpsta į depresijos liūną

Beveik 13-ai proc. dirbančių sostinės gyventojų nustatytas depresiškumas. Vienas iš veiksnių, įtakojančių depresijos atsiradimą - stresas darbe. Tokie Higienos instituto atlikto tyrimo rezultatai.

Rezultatai paaiškėjo po Higienos instituto atliktų tyrimų, aprašytų Jelenos Stanislavovienės disertacijoje. Atliktų tyrimų tikslas – išsiaiškinti, kokie psichosocialiniai darbo veiksniai gali būti siejami su depresija.

Tyrimų metu atsitiktinai atrinkti vilniečiai buvo paprašyti užpildyti Zungo savęs vertinimo skalę, padedančią nustatyti depresiškumą, bei atsakyti į klausimus apie psichosocialinius darbo veiksnius. Šiame tyrime dalyvavo apie pusantro tūkstančio dirbančių vilniečių.

Antrojo tyrimo metu buvo apklausiami psichikos sveikatos centruose nuo depresijos gydomi žmonės (291 žmogus).

Mokslininkė lygino depresija sergančių bei šia liga nesiskundžiančių žmonių darbo sąlygas. Vertinant rezultatus buvo atsižvelgiama ir į stresinius gyvenimo įvykius, patirtus ne darbe.

„Labai retai depresiją sukelia kažkoks vienas veiksnys, dažniausiai šią ligą įtakoja tam tikra veiksnių kombinacija: biologinių, psichologinių, socialinių. Netinkamos psichosocialinės darbo sąlygos taip pat įsipina į tą kombinaciją”, - kalbėjo dr. Jelena Stanislavovienė.

Tyrimų metu nustatyta, kad protinį darbą dirbančių vyrų depresiškumas labiausiai susijęs su šiais psichosocialiniais darbo veiksniais: nepasitenkinimas darbu, nepasinaudojimas žiniomis, užduočių neaiškumas, nervinė įtampa, darbo beprasmiškumas, skubus darbo tempas, poilsio stoka, darbo neužbaigtumas ir dažnas užduočių kartojimasis. Dirbančių fizinį darbą vyrų - baimė prarasti darbą, nepasitenkinimas juo, paramos stoka ir darbo neužbaigtumas. Mišrų darbą dirbantys vyrai labiausiai kenčia dėl ribotų galimybių darbe pasinaudoti savo žiniomis ir įgūdžiais, darbo beprasmiškumo, sunkių jo periodų.

Tuo tarpu dirbančios protinį darbą moterys depresija rizikuoja susirgti dėl šių neigiamų darbo aplinkos veiksnių: baimės prarasti darbą, diskomforto, ribotų galimybių pasinaudoti darbe savo žiniomis, nervinės įtampos ir fizinės izoliacijos, grįžtamojo ryšio nebuvimo, blogų santykių su bendradarbiais, netolygaus darbo paskirstymo, monotoniškumo, darbo neužbaigtumo ir menkos šeimos paramos. Fizinį darbą dirbančios moterys labiausiai kenčia dėl nepasitenkinimo darbu, baimės jį prarasti, nervinės įtampos, prieštaringų instrukcijų, menkos šeimos paramos. Mišrų darbą dirbančios moterys įvardijo šiuos veiksnius: diskomfortas, baimė prarasti darbą, socialinė izoliacija, nepasinaudojimas žiniomis, nervinė įtampa.

Aukščiau paminėti veiksniai gana plačiai paplitę tarp Vilniaus miesto darbuotojų. Net 68,6 proc. dirbančių vilniečių minėjo užduočių kartojimąsi, 64,1 proc. – karjeros stagnaciją.

Apie pusė darbuotojų teigė priversti darbe skubėti (52,9 proc.), kiti skundėsi gaunantys nepakankamą atlygį (52,2 proc.), tuo pat metu atliekantys kelias užduotis (44,9 proc.). Kiek daugiau nei trečdalis dirbančių vilniečių bijo prarasti darbą (38,8 proc.), patiria nervinę įtampą (35,3 proc.) ir sunkius darbo periodus (30,2 proc.), dirba viršvalandžius (34 proc.), atlieka papildomas užduotis (33,4 proc.).

Kitų tyrimų autorių duomenimis, 31 proc. visų nedarbingumo dienų susidaro dėl psichologinių problemų, 29 proc. – dėl fizinės negalios. Dėl streso Lietuvoje skundžiasi 23 proc. darbuotojų, Europos Sąjungoje – 17 proc.

„Labai norėčiau atkreipti darbdavių dėmesį į darbo aplinką organizacijose. Jos netobulinant mažėja darbuotojų darbingumas, pareigingumas, motyvacija, o kartais netinkama psichosocialinė darbo aplinka gali turėti įtakos ir depresijos išsivystymui. Taip pat norisi paskatinti pačius darbuotojus susirūpinti, kokioje aplinkoje jie dirba, kaip jie jaučiasi darbe, nes blogai besijaučiantys ir pagalbos nesikreipiantys žmonės tik gilina krizę, iš kurios vėliau būna gerokai sunkiau rasti išeitį“, - sakė Higienos instituto vyr. mokslo darbuotoja dr. Jelena Stanislavovienė.