Po Antrojo pasaulinio karo apgriautame Vilniuje buvo išlikę daugybė pastatų, kurių dabar jau nebematome: didelė dalis centrinių miesto gatvių mums įprastą vaizdą įgavo tik po karo. Apie tai, ko netekome, liudija išlikusios 1944-aisiais darytos nuotraukos.

Melą atskleidžia fotografijos

Kaip po karo atrodė dabartinės centrinės sostinės gatvės? Kaip ir kada jos įgavo dabartinį savo vaizdą? Apie tai Karolis Kučiauskas, jaunas istorikas, galėtų pasakoti valandų valandas.

„Fotografas Janas Bułhakas su sūnumi Janušu 1944-aisiais, užėjus sovietams, išsyk gavo nurodymą nufotografuoti žalą, kurią karas padarė Vilniaus miestui. Jis buvo vienas žymiausių miesto fotografų“, – pasakojimą pradeda K.Kučiauskas. – Jis atvyko į Vilnių dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, ir jau vokiečių leidimu inventorizavo miesto architektūrines vertybes. Sovietai, žinodami, kad jis geras ir žymus fotografas to meto Lenkijoje, tokį užsakymą jam davė ir 1944 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Okupacinė valdžia norėjo išsiaiškinti, kokia žala padaryta miestui, kokia strateginių objektų būklė. Tai vėliau galėjo pasitarnauti reikalaujant iš Vokietijos reparacijų. Dar vėliau galime matyti prasidėjusias manipuliacijas šiais duomenimis ir visos žalos suvertimą „vokiečiams fašistams“.

Iš 1944-aisiais J.Bułhako darytų nuotraukų aiškėja, kad po karo daugelis pastatų, kurių nematome šiandien, vis dar stovėjo arba buvo apgriauti – juos nuo žemės nušlavė jau sovietai. „Tačiau visi karo nuostoliai sovietiniuose šaltiniuose buvo vadinami vokiečių fašistų padaryta žala. Nors nuotraukos liudija priešingai – pastatai juk stovi“, – nurodo istorikas.

Be to, sovietų valdžia subūrė ir specialią komisiją, kuri turėjo sudaryti ataskaitą apie „karo sužalojimus miestui“, taip pat nubraižyti planą. Ataskaitą parašė lenkas menotyrininkas Marianas Morelowskis, o planą nubraižė architektas Zygmuntas Czaykowskis.

„Buvo pasirinkti skirtingų sričių specialistai, kad savaip fiksuotų miesto nuostolius. Kitų tokių gerų specialistų Vilniuje po karo nelabai buvo“, – aiškina Karolis. Jis taip pat primena, kad Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, dar 1939 m., kai tapo vyriausiuoju Vilniaus architektu, savo atsiminimuose rašo, jog niekas iš Kauno į Vilnių nenorėjo važiuoti ir dirbti tvarkant miestą. Taigi V.Landsbergis-Žemkalnis buvo priverstas samdyti čia tuo metu gyvenusius lenkų specialistus: M.Morelowskį, Z.Czaykowskį ir fotografą J.Bułhaką. Tokia, Karolio teigimu, Vilniaus tvarkymo darbų komisijos sudėtis, kurioje buvo ir pora lietuvių, išliko viso karo metu.

Griovė, nes neatitiko kanonų?

Tačiau sovietinė valdžia, užuot remontavusi ir restauravusi senuosius išlikusius pastatus, nusprendė juos nugriauti ir pastatyti naujus, atitinkančius socializmo kanonus.

„Galima sakyti, sovietai turėjo požiūrį, kad tai, kas sena – blogai, antisanitariška, gatvelės kreivos, neatitinka socialistinio miesto standartų. Karas buvo labai naudingas sovietams ir kai kuriems lenkų prieškario miestų tyrėjams. Prieškariu būta nuomonių, kad privalu atverti, tarkime, kiemuose pasislėpusius gotikinius pastatus, taip atidengiant “senojo Vilniaus grožį„. Dėl šios priežasties kartais nukentėdavo naujesnės statybos pastatai. Kita vertus, iki šiol spėliojama ir svarstoma, kodėl pastatai pokariu buvo griaunami: ar todėl, kad neatitiko sovietų standartų, buvo avarinės būklės, ar vis dėlto buvo siekiama atidengti “senąją architektūrą„. Tarkime, yra mieste tokių vietų, kaip prie gynybinės sienos Pylimo gatvėje. Ši siena prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo apstatyta gyvenamaisiais namais, kurie sovietmečiu buvo nugriauti ir siena atidengta. Taigi atsiranda paradoksas: kodėl sovietų valdžia restauruoja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gynybines sienas? Juk tai galima sieti su Lietuvos valstybingumu. Beje, šį projektą buvo pasiūlę dar lenkai, tarpukariu. Panašu, kad lietuviai sovietmečiu jį tiesiog “pasiskolino", – aiškina pašnekovas.

Tiesa, okupacinė valdžia nelietė bažnyčių, jų negriovė, bet per visą sovietmetį visaip stengėsi jas užgožti architektūriškai. „Buvo įvairių mėginimų. Tarkime, prie Žaliojo tilto stovinčiai Šv. Rapolo bažnyčiai kaip atsvara buvo pastatytas “Lietuvos„ viešbutis. Taigi, šalia ir barokas, ir socialistinė architektūra. Pastarosios Vilniuje itin “trūko„“, – sako Karolis.

Dominikonų bažnyčia Lukiškėse taip pat turėjo būti uždengta architektūriškai, šalia planuota pastatyti Vyriausybės rūmus.

Tiesė prospektą į Minską?

Po karo buvo išlikę beveik visi Vokiečių gatvėje stovėję pastatai. Istorikas patikslina, kad Vokiečių gatvėje visiškai sugriauti buvo tik keturi-penki namai.

Šiandien čia – platus bulvaras: vienoje pusėje stovi sovietmečio architektūros „šedevrai“, kitoje – senieji. Iš tiesų Vokiečių gatvė buvo siaura, panaši į Totorių gatvę. Žvelgiant iš Gedimino prospekto, dešinioji Vokiečių gatvės pusė yra senoji, o visa kairioji buvo nugriauta.

„1941-aisiais, kai užėjo sovietai, į miestą atvyko trijulė: inžinierius, architektas ir ekonomistas. Šie asmenys, kurių pavardes istorija ištrynė, V.Landsbergiui-Žemkalniui pareiškė, esą jūsų miestas “tragiškas„, gatvelės kreivos ir siauros, sąlygos čia antisanitarinės, ir visa tai reikia griauti! Reikia didelių prospektų, reikia plačių magistralinių kelių! Taigi ilgą laiką Vilniaus mylėtojų tarpe sklandę gandai apie autostradą į Minską tikrai nėra be pagrindo. Ir tos idėjos apie autostradą į Minską ilgą laiką sklandė lyg būsima vizija, todėl ir Vokiečių gatvė buvo išplatinta. Istorikai - čia reikia paminėti fdr. Mariją Drėmaitę - yra radę dokumentą patvirtinantį minėtų veikėjų vizitą į Vilnių ir reikalavimus “daryti tvarką„. Jie netgi pateikė eskizus, kuriuose pavaizduota, kaip platinti. Po karo, 5-6 deš., dalis eskizuose numatytų pakeitimų įgyvendinta, tačiau autostrada taip ir liko nenutiesta. Plati gatvė, remiantis kai kuriais dokumentais, turėjusi eiti nuo Aušros Vartų iki pat Žaliojo tilto“, – surinkta informacija dalijasi Karolis.

O pamatyti senosios Vokiečių gatvės kontūrus ne taip jau ir sunku. Karolio teigimu, ten, kur auga liepos, ir buvo senosios siaurosios gatvės riba. Beje, anot istoriko, buvo griaunami ir priešingoje Vokiečių gatvės pusėje stovintys senieji pastatai, tačiau maždaug trečdalis jų vėliau buvo atstatyta. Tigi ir senoji, išlikusi Vokiečių g. pusė nėra visiškai autentiška.

Vietoj L.Gucevičiaus namo – aikštelė

Štai, pavyzdžiui, Pilies g. 23, kur sovietmečiu iškilo vadinamasis ryšininkų pastatas, anksčiau stovėjo Radvilų kardinalija. Pašnekovo teigimu, nuo XVI iki XIX a. vidurio čia stovėję Radvilų rūmai buvo viena svarbiausių šios giminės rezidencijų. XVI a. rūmai pereina Jurgiui Radvilai, kuris priima katalikų tikėjimą, tampa kardinolu, ir, savaime aišku, rūmai tampa bažnyčios dalimi. Jurgis įsirengia rūmus kaip ištaigingą rezidenciją su puošniu dekoru, koplyčia ir pan.

Nuo tada jie imami vadinti kardinalija. Nuo XVIII a. rūmai pradedami nuomoti ir po truputį netenka savo ištaigingumo. 1849 m. pastatą įsigyja pašto žinyba ir jame įkuria centrinį paštą ir telegrafą, kuris veikia čia iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Karo pabaigoje kardinalija sudegė ir apleista stovėjo iki 1957 m. Pastatui tapus avariniu, prasidėjo kardinalijos likučių griovimas, o 1976–1979 m. ant jos rūsių pagal Stasio Lukšo projektą iškilo naujas ryšininkų pastatas.

O dabartinio Prancūzparkio vietoje kažkada stovėjo visas vadinamasis Švarco kvartalas. Jis taip pat dingo pokariu. Tarp jų buvo ir Lauryno Gucevičiaus namas.

Taip vadinamas jis buvo todėl, kad už Vilniaus katedros rekonstrukciją ir Verkių rūmų pastatymą vyskupas Ignotas Masalskis norėjo L.Gucevičiui iš pradžių padovanoti čia buvusį pastatą, bet, kurijai nesutikus, 50-iai metų jį išnuomojo. L.Gucevičiui leista pačiam pagal savo norus ir poreikius tą namą susitvarkyti, bet tik vėliau jis sužinojo, kokią dovaną gavo – plytos byrėjo, sienos vos laikėsi ir pan. Niūrus likimas šį pastatą vėliau lydėjo ištisus dešimtmečius, neturėdamas vieno tikro šeimininko, namas sunyko akyse.

Istorikas Karolis aiškina, kad buvusių pastatų ženklus pamatyti nesunku: daug kur, kur kadaise stovėjo dabar jau nugriauti pastatai, jų vietą žymi kitokios formos, atspalvio grindinio plytelės – tereikia žinoti miesto, jo gatvių istoriją. Svarbiausia - mylėti miestą, turėti fantaziją ir žiūrėti po kojomis.

Dosjė

Karolis Kučiauskas save vadina tiesiog Vilniaus mylėtoju. Jis gimė 1984 m. Vilniuje, Vilniaus universitete (VU) Istorijos fakultete baigė archeologijos bakalauro studijas, vėliau paveldosaugos magistrantūros studijas. Šiuo metu yra VU Istorijos fakulteto doktorantas.

Apie karo veiksmų žalą miestui jis rašė magistriniame darbe, o disertaciją rengia apie Vilniaus miesto kaitą ir tvarkybą 1936–1956 m.