Drąsi, ryžtinga, turinti humoro jausmą, mėgstanti atsidurti kebliose situacijose ir iš jų išsisukti. Niekada nepraleisdavusi progos pavairuoti vieną ar kitą automobilį, šiandien Miglė vairuoja ne bet ką, o vieną sostinės taksi, rašo savaitraštis "Vilniaus diena".

27-erių vilnietė Miglė teigė nemėgstanti žodžio "taksistė", esą kur kas geriau skamba "taksi vairuotoja". Ja su pertraukomis mergina dirba jau treti metai. Pirmą kartą prie taksi vairo Miglė sėdo dar būdama 21-ų, kaip pati sakė, tada pažinojo tik pagrindines sostinės gatves ir savo rajoną – Fabijoniškes, visa kita buvo pasiryžusi išmokti. Merginos ryžtą ir atkaklumą pastebėjęs darbdavys priėmė jaunąją entuziastę, o ji netrukus pateisino lūkesčius.

"Mane iš karto priėmė, gavau beveik naują mašiną. Pamenu, labai džiaugiausi. Studijavau gatves, mokiausi, labai greitai ėmiau gaudytis, nieku gyvu nenorėjau nusileisti ilgiau už mane dirbantiems kolegoms. Ir man sekėsi. Ilgiau dirbantys vairuotojai stebėdavosi, dispečerės girdavo už gerą darbą, o keleiviai mielai padėdavo rasti kelią", – pirmąsias darbo dienas prisiminė Miglė ir papasakojo "Vilniaus dienai", kaip jos gyvenime atsirado taksi.

– Kodėl pasirinkote taksi vairuotojo darbą?

– Man visada labai patiko vairuoti, nepraleisdavau nė vienos progos pavairuoti įvairius automobilius, išvažiuoti pasivažinėti po Lietuvą, o dirbdama lošimo namuose krupjė laisvus vakarus ir naktis leisdavau klajodama po Vilnių ir jo apylinkes. Norėjau visąlaik taip važinėtis, pažinti Vilnių ir jo žmones iš arčiau. Tada ir kilo mintis įsidarbinti taksi vairuotoja. Šis darbas atrodė labai įdomus, paslaptingas, pilnas netikėtumų... Todėl net pagyvenusi užsienyje ir vėl grįžusi į Lietuvą ėjau darbintis į taksi įmonę – buvau pasiilgusi naktinių klajonių taksi Vilniaus gatvėmis.

– Dabar vairuojate visiškai naują automobilį, kadaise, pradėjusi dirbti, irgi gavote beveik naują mašiną. Ar kada buvo kitaip?

– Kai grįžau iš užsienio ir vėl įsidarbinau taksi vairuotoja, Lietuva tuo metu išgyveno krizę. Tarifas už kilometrą buvo kritęs, o degalų kaina – labai pakilusi. Gavau seną pasatą, ir jis nuolat gesdavo, daug laiko tekdavo praleisti garažuose. Kartą sugedus pečiukui ir termostatui automobilio salone kelias dienas buvo minusinė temperatūra. Vairuodavau kasdien. Keleiviai vis aiškindavo man, kur ir ką reikia pataisyti. Nepaisydama visko, vis tiek norėjau vairuoti. Iš smalsumo esu važiavusi ir į taborą.

– Ar yra buvę kokių nors incidentų su keleiviais?

– Su visais keleiviais stengiuosi elgtis pagarbiai ir supratingai, nesivelti į konfliktus, todėl iki šiol nemalonių incidentų pavyko išvengti. Porąkart teko išlaipinti triukšmingus keleivius, porąkart nesusimokėjo.

– Kalbant apie keleivius, vyrai ar moterys jums malonesni?

– Moterys kultūringesnės, neužduoda netaktiškų klausimų. Lietuviai vyrai, ypač išgėrę, dažnai įkyriai reikalauja dėmesio. Pastebėjau, kad rusakalbiai pagarbesni, supratingesni.

– O kokių klausimų užduoda vyrai?

– "Kaip čia dabar mergina vairuoja taksi? Ar jau seniai dirbi šį darbą? Ar nebaisu? Gi visokių būna. Kaip čia jums taip valdžia leidžia dirbti naktį? Ir kaip jums vyras leidžia dirbti tokį darbą?" Ir t. t. Yra ir tokių, kurie pareiškia: "Tokiai merginai ne vieta taksi" arba "Ir kas privertė dirbti taksiste? Ką, nėra geresnių darbų?". Kiti, vos pamatę, kas sėdi prie vairo, rėžia: "Na na, įdomu, kaip čia dabar bus, būtinai reikia prisisegti, nes moterys juk nemoka vairuoti" arba klausia: "O tu išvis teises turi?".

– Nemenką laviną tenka atlaikyti. Ar jų nuomonė po kelionės pasikeičia?

– Prasidėjus kelionei sulaukiu daugybės pagyrimų dėl vairavimo stiliaus. Labiausiai džiaugiuosi, kai įlipa keleivis, kuris neįkyri klausimais, tyli arba pats išsipasakoja savo rūpesčius, nori nuoširdžiai pasikalbėti.

– Kuo jums patinka šis darbas?

– Pirmiausia tuo, jog dirbdama pamirštu, kad dirbu. Išvažiuodama į pamainą visada jaučiu malonų jaudulį – niekada nežinai, ką atneš ateinančios valandos, į kokias vietoves kelias nuves, prie kokių žmonių gyvenimų teks prisiliesti. Kiekviena pamaina vis kitokia, atskleidžia vis naujų miesto ir jo žmonių paslapčių.

Man patinka pusryčiauti Fabijoniškėse, kur nors Trakuose išgerti kavos, papietauti pas vaikystės draugą Naujojoje Vilnioje, o vakarienei kur nors prie Žvėryno tvenkinių suvalgyti namuose susiteptą sumuštinį ir išgerti jau atvėsusios arbatos iš termoso. Vis matyti, kaip kasdien keičiasi Vilnius...

Be to, labai vertinu, kad turiu palyginti daug laisvės, pašonėje nėra nurodinėjančio, kaip dirbti, viršininko, nėra jokių nustatytų maršrutų, kuriais monotoniškai reikėtų važiuoti kiekvieną dieną.
Dirbdama niekada nenuobodžiauju, net tomis dienomis, kai keleivių mažai. Kol šviesu, galiu skaityti knygą, o naktį – žiūrėti filmus.

– Ar yra koks nors darbo aprangos kodas?

– Pageidautina vilkėti tamsias kelnes ir šviesius marškinius.

– Ar keleiviai gerbėjai lepina jus dėmesiu?

– Padovanoja gėlių, saldainių, pavaišina kava. Kartą ryte po savo automobilio valytuvais radau paliktą puokštę rožių. Kelionės pabaigoje dažnai atsidėkoja arbatpinigiais. Daugiausia jų palieka vyrai ir svečiai iš Baltarusijos, Rusijos, taip pat vakariečiai.

– Kiek daugiausia arbatpinigių esate gavusi per dieną?

– Arbatpinigiai – taip pat loterija. Viena diena gali būti labai sėkminga, kita – atvirkščiai. Tai visi nori mokėti kortele, tai vienas po kito keleiviai atsiskaito darbdavių išduotais talonėliais. Aišku, yra įvairių gudrybių, padedančių jų gauti daugiau, bet tebūnie tai, kaip ir sumos dydis, paslaptis (šypteli).

– Kaip į moteris vairuotojas reaguoja kolegos vyrai – sulaukiate jų palaikymo, patarimų? Ar jie linkę kritikuoti, nėra itin draugiški?

– Visokių yra. Taksi vairuoja įvairaus amžiaus, skirtingo išsilavinimo žmonės. Dauguma vis dėlto yra draugiški ir noriai padeda esant reikalui. Mūsų įmonės taksi vairuotojai susitikę juokauja, pasakoja linksmus įvykius darbe, stengiasi vienas kitą palaikyti ir pralinksminti. Kritikos iš jų aš niekad negirdžiu.

– Neabejoju, kad taksistai turi savo žodynėlį. Gal galite pasidalyti keletu žodžių ar posakių?

– Gusiai (žąsys) – tiesiai iš gatvės į automobilį krentantys keleiviai, iš kurių galima daugiau paimti. Guselovai – taksistai, dirbantys be dispečerinės ir tik tykantys gusių. Karmuškė – strategiškai patogi vieta tykoti gusių. Pavyzdžiui, matomiausios vietos stotyje, priešais naktinių klubų duris, prie viešbučių, lošimo namų. Čia paprastai šeimininkauja savos guselovų grupelės, paprasti taksistai, jei nori, gali stovėti atokiau ir jokiu būdu negali imti gusių! Nes už tokį dalyką gali net pastatyti ant diskų (t. y. pradurti ratus).

– Tiek daug važinėjate, kokios Vilniaus vietos jums labiausiai patinka?

– Man savaip gražus visas miestas, net ir tokie rajonai kaip vadinamoji krasnucha ar Naujininkai. Kiekvienas jų turi savo veidą. Patinka vietos, kur atsiveria miesto panorama: Subačiaus, Tauro kalnas, senoji Šeškinė. Patinka medžiais apsodinti rajonai: Pavilnys, Naujoji Vilnia, Markučiai, Žvėrynas. Rajonai šalia ežerų: Gineitiškės, Zujūnai, Buivydiškės. Naktį mėgstu lėkti ryškiai apšviestais plentais – Ukmergės gatve nuo Tarandės iki Geležinio Vilko gatvės, nuo Minsko plento pusės Tūkstantmečio prospektu Laisvės prospekto link.

– Kaip manote, kiek ilgai dirbsite šį darbą?

– Nežinau. Gali būti, kad ateityje, nors ir dirbdama kitą darbą, kartais vis sugrįšiu savo malonumui. Šiuo metu ruošiuosi CE kategorijos vairuotojo egzaminams. Artimiausiuose planuose – tolimųjų reisų vairuotojo darbas.