Prancūzų kultūros ir meno atstovai nepamiršdavo aplankyti Lietuvos bei Vilniaus ir sovietmečiu. 1965 m. Lietuvoje penkias dienas lankėsi garsus prancūzų rašytojas egzistencialistas, publicistas ir dramaturgas Jeanas Paulis Sartre'as.

Su gyvenimo drauge Simone de Beauvoir atvykusią įžymybę kelionėje po Lietuvą lydėjo rašytojai Eduardas Mieželaitis bei Mykolas Sluckis ir garsus fotografas Antanas Sutkus.

– J.P.Satre'as buvo iš tų, kurie neprisileisdavo fotografų iš šalies. Kaip jums pavyko rasti bendrą kalbą? – pasiteiravome A.Sutkaus.

– Kelionėje mes daug bendravome, diskutavome. Aš uždaviau jam daugybę klausimų apie amerikiečių, prancūzų literatūrą, rašytojus. Ir galiausiai jis manęs paklausė – o jūs pats ką rašote, prozą ar poeziją, nes pamanė, kad aš, taip besidomintis literatūra, pats esu rašytojas. Tuomet pasakiau, kad esu fotografas, o jis tik rankom suplojo, sako: „Viešpatie, aš gi neprisileidžiu jokių fotografų iš šalies.“ Pas jį buvo tik vienas fotografas, kuriam jis leisdavo save fotografuoti.

Tačiau trauktis nebuvo kur, ir rašytojas leido jį fotografuoti toliau. Vėliau aš jam nusiunčiau nuotraukas į Prancūziją, ir jam patiko. Kai J.P.Sartre'as mirė, nuotraukos atiteko kažkokiai agentūrai ir jos imtos platinti su svetimo autoriaus pavarde. Teko nemažai pakovoti, kol po 1991 m. mano autorystė į jas buvo grąžinta.

– Kokį įspūdį jums paliko šis žmogus?

– Man buvo 26 metai, o jis buvo jau visiškai subrendęs žmogus, ir mane labai nustebino jo paprastumas, tai, kaip jis laisvai, nuoširdžiai bendrauja su aplinkiniais ir su manimi. Jau vien tai, kad leido man laisvai su juo diskutuoti, daug ką parodo.

– Ar Lietuvoje buvo patenkinti visi svečio iš užsienio norai?

– J.P.Sartre'as labai daug rūkė, ir štai vienu metu jam baigėsi cigaretės, o rūkė jis pačias stipriausias cigaretes, be filtro. Prasidėjo paieškos ir vargais negalais iš vieno ministro gavome bloką amerikietiškų cigarečių „L&M“. Rašytojas išsitraukė vieną cigaretę, užsirūkė ir sako: „Ne, šitos žolės aš tikrai nerūkysiu.“ Tuomet pabandė vietinę „Prima“ ir per visą kelionę tik ją terūkė.

– Kas rašytojui labiausiai patiko Lietuvoje?

– Neringa. Jis sakė, kad pirmąkart yra vietoje, kur debesys plaukia tiesiai po jo kojomis. Ir iš tiesų, kai užlipi ant Didžiosios kopos, kartais būna, kad debesys plaukia žemiau. O dar jis sakė, kad tokios pasakiškai gražios vietos vien Dievas sukurti negalėjo, čia neapsieita ir be velnio.