– Pas mus neįprasta, kad žmonės ateitų praleisti laisvalaikio prie bažnyčios.

– Tiek Pilaitėje, tiek kituose Vilniaus mikrorajonuose trūksta tokių akcentų – telkiančių židinių, prie kurių žmonės galėtų tiesiog gerai jaustis. Tarp dabar jau esančių parapijos namų ir bažnyčios bus įrengtas parkas, kuriame turėtų atsirasti ir fontanas. Vandens kultūra lietuviui yra artima, esame ežerų, upių kraštas, mūsų santykis su vandeniu labai stiprus.

Manau, mes turime kiek įmanoma labiau išlaisvinti mikrorajonus nuo termino "miegamieji rajonai". Juk tūkstančiai čia gyvenančių žmonių nėra vergai, kurie grįžta į narvelius pamiegoti, o laisvu laiku, kaip "vieno stogo prekybos centro kultūros" aukos, nueina apsipirkti, pažiūrėti filmą. Jie nėra tik tie, kurie važiuoja į centrą "atitarnauti ponams" ar vežioja vaikus per visą miestą į vieną ar kitą mokyklą, o vakare grįžta išsunkti kaip skudurėliai. Taip, tada šios teritorijos pavirsta miegamaisiais rajonais, nes žmogui grįžus namo belieka tik išsimiegoti.

Juk mikrorajonai, kurie toliau nuo senamiesčio ar centro, irgi yra Vilniaus miesto dalis. Miestui reikalingas vadovas, kuris matys Vilnių kaip visumą, kuriame vienodai vertingas tiek senamiestis, tiek ir mikrorajonai. Ir turime padaryti, kad kiekvienas miegamasis rajonas taptų gyvenamuoju, kad jame būtų ir baseinas, ir sporto aikštynas, ir biblioteka, ir geri restoranai, ir kino teatras, ir saugi aplinka, ir parkas.

Mūsų projektas – būti tuo mažu židinėliu, kur žmonės turėtų galimybę praleisti savo laisvalaikį, bendrauti su kitais. Paprasčiau sakant, būti bendruomene.

Dabar esame sau išsikėlę tikslą, ką reikia artimiausiu laiku padaryti maksimaliai, kad būtų galima gauti darbo inspekcijos leidimą pastatą bent sekmadieniais jau naudoti apeigoms.

– Kada Pilaitės bažnyčioje bus aukojamos pirmosios šv. Mišios?

– Jos jau buvo. Tiesa, smarkiai dėl to nukentėjome, nes Pilaitės bendruomenėje turime žmonių, kuriems nepatinka viskas, kas vyksta mikrorajone, po truputį tampančiame ne miegamuoju, o gyvenamuoju. Tai žmonės sužeistu vidumi. Jiems trukdo net ir Užgavėnių laužas, prie kurio per lietų ir vėją susirinko bendruomenė ir kuris, pats mačiau, degė nuostabiai vos porą valandų. Tačiau nuo pat ryto skambėjo kai kurių nepatenkintųjų balsai, kad "pusė Pilaitės užtroško nuo Užgavėnių laužo, kuris uždegtas vakare, dūmų". Kažkoks piktdžiugiškas kenkimas bendruomenės gyvenimui.

Bendruomenė gali tarpusavyje kalbėtis tokiomis temomis, kurios yra labai nepatogios valdžioje esantiems žmonėms. Todėl, matyt, mes ir esame nepatogūs politikams.

Galbūt kai kurie iš tų žmonių yra tiesiog sužeisti iš vidaus, gal tokiu būdu jie sprendžia kažkokias savo problemas. Gal tas buvimas kartu, bendruomenėje daug kam nebėra vertybė. Arba kažkas bijo, kad Pilaitėje susiburs stipri katalikiška bendruomenė, nes stipri religinė bendruomenė yra stiprios ir klestinčios civilinės pasaulietinės bendruomenės pamatas. Ten, kur yra stipri religinė bendruomenė, ten yra stipri pasaulietinė valstybė.

To, ką aš galiu pasakyti kaip kunigas, negali pasakyti dažnas politikas, jam tai gali būti politinė katastrofa. Bendruomenė gali tarpusavyje kalbėtis tokiomis temomis, kurios yra labai nepatogios valdžioje esantiems žmonėms. Todėl, matyt, mes ir esame nepatogūs politikams.

Tačiau bažnyčia vienija žmones. Žiūrėkite, daugiau nei milijoną eurų sunešė žmonės, įmonės, verslas. Tai buvo atiduota ne kažkam, o investuota į bendrąjį gėrį. Tad kas šiandien turi vykti tavo viduje, kad piktintų bendruomenės namai? Kokios tavyje dar turi būti užslėptos, tavo paties užtušuotos žaizdos, kad tave erzintų pagyvenęs kaimynas, atėjęs į bažnyčią, sukalbėjęs maldą, kad tiems patiems jo kaimynams šiandien sektųsi? Kokie vidiniai sužeidimai dar taip tavyje kraujuoja, kad tave nervina bendruomenė, susirinkusi palinkėti vieni kitiems ramybės?

Jei norime būti stiprūs, turime orientuotis į bendruomenę. Būtina išeiti iš to ego mąstymo "aš ir pasaulis aplink mane" į bendruomeninį gyvenimą. Nes žmogus iš esmės yra santykio su kitu būtybė. Pabūti vienam yra gerai, bet vienišumas yra prieš žmogaus prigimtį.

Reikia atsikratyti tos vienišumo kultūros, kuri dabar propaguojama: nelįsk, nesikišk, ne tavo reikalas, pats susitvarkys, čia jo karma. Mes, krikščionys, turime eiti prieš šitą antižmogišką kultūrą, ir turime tam vienintelį ginklą – tiesą. O čia tėra vienintelis žodis – tu. Tu esi tiesa.

– Gal šios bažnyčios statybas galima pavadinti jūsų gyvenimo projektu?

– Bendruomenė yra šventovės statytojai, aš, kaip klebonas, esu tik bendruomenės padėjėjas. Tai nėra nei mano bažnyčia, nei mano nuosavybė. Šiandien aš esu čia, rytoj vietoj manęs jau galbūt tarnaus kas nors kitas, o šie bendruomenės namai liks.

Man labai džiugu, kad, nežiūrint visų įvykių, nežiūrint bendruomenėje esančių viskuo nepatenkintų žmonių, statybos vyksta. Ir nesvarbu, kaip ilgai tos statybos truks. Jeigu man aplinkybės leis padėti bendruomenei pabaigti tos bažnyčios statybą ir dalyvauti jos pašventinimo iškilmėse, galbūt vienus kitus metus būtų labai džiugu tarnauti tame naujame pastate, kad sukurtume tradicijas.

Bažnyčios statyba – ne tik finansai, mūras, įstatymai, reikalavimai, protokolai ir darbo posėdžiai. Jie parodo visai kitus dalykus. Tai yra labai puikus mūsų šiandienos veidrodis – pasižiūrėti, kas esame mes patys ir kokie mūsų tarpusavio santykiai. Aš tikrai tikiu, kad, nežiūrint nieko, gėris visada laimi, nežiūrint nieko visuomet šviesos yra daugiau. Man tiesiog širdyje įstrigę poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai, įrašyti mano mokytojo monsinjoro Kazimiero Vasiliausko antkapinėje plokštėje: "Yra šviesos ir tamsoje".

Tai nėra žodžiai, apibūdinantys vieną žmogų. Mes visi tokie turime būti – kiekvienas savo aplinkoje. Jeigu patikėsi, kad tu esi šviesa tamsoje, tu ir būsi šviesa. Jeigu visada būsi viskuo nepatenkintas surūgėlis, tai nepyk, kad ir liksi surūgėliu. Tavo pasirinkimas. Bet mano pareiga pasiūlyti kitą galimybę: gal tu nusivalyk kojas, nusiprausk veidą, sugrįžk į bendruomenę, pradėk kvėpuoti abiem plaučiais ir gyvenk.