Prieš 61 metus Vilniaus jaunimas, palaikydamas sukilusią Vengriją, surengė protesto eitynes nuo Rasų kapinių iki Aušros vartų.

„Tai buvo pirmasis organizuoto taikaus pasipriešinimo sovietų valdžiai Lietuvoje atvejis“, – sakė istorikas Ramojus Kraujelis. Beje, tuo pat metu eitynės vyko ir Kaune. Sostinėje į mitingą susirinko apie du šimtus dalyvių, Kaune jų buvo iki dešimties kartų daugiau. Lietuvius išeiti į gatves per 1956-ųjų Vėlines paskatino tada Vengrijoje vykęs sukilimas prieš sovietų okupaciją. Sukilimas tęsėsi spalio 23 – lapkričio 4 d.

Spontaniškas susibūrimas

Kodėl jaunimo mitingas prieš sovietų valdžią kilo būtent per Vėlinės?

„Per Vėlines pagal lietuvišką tradiciją einama pagerbti mirusiųjų. Ir ankstesniais metais šią dieną studentai rinkdavosi į Rasų kapines Vilniuje, o Kaune – į senąsias miesto kapines. Tuomet ant nepriklausomos Lietuvos patriarchų kapų buvo degamos žvakutės, pagerbiamas jų atminimas ir prisimenamas indėlis į valstybės kūrimą. Čia pat kapinėse buvo dainuojamos ir tautinės lietuviškos dainos“, – pasakojo R.Kraujelis.

1956 m. žmonių Rasų kapinėse susirinko kur kas daugiau. Eitynės buvo suorganizuotos pačiose kapinėse, čia pasigirdo sovietų valdžią smerkiančių šūkių.

Istorikai ir šių įvykių dalyviai tvirtina, kad 1956 m. Vėlinių mitingas buvo visiškai spontaniškas.

Vienas mitingo dalyvių Zigmas Tamakauskas prisiminė, kad kartu su kurso draugais lituanistais susirinko prie Jono Basanavičiaus kapo, uždegė žvakeles, po to studentai vienas po kito pradėjo deklamuoti tautinius lietuvių poetų eilėraščius, sakyti patriotines kalbas.

„Mūsų nuotaika buvo nepaprastai pakili. Visus vienijo patriotiniai jausmai, žinojome, jog nesame vieni ir turime bendraminčių. Be to, aptarinėjome ir Vengrijoje tuo metu vykusį sukilimą“, – prisiminimais dalijosi Z.Tamakauskas.

Poros šimtų žmonių minia, daugiausia studentai, susibūrė į koloną ir patraukė į miestą. Buvo skanduojami solidarumo su sukilusiais vengrais šūkiai „Tegyvuoja laisvė! Tegyvuoja Vengrija!“ ir traukiamos tautinės dainos.

Pasitiko milicininkai ir armija

Vilniečių kolona nuo Rasų kapinių patraukė į vilniečiams itin svarbią vietą – Aušros vartus. Čia dalyvių jau laukė būriai milicininkų.

„Iš pradžių mus pasitiko būrys milicijos, tačiau jų gretos buvo pralaužtos. Tuomet milicininkams į pagalbą buvo iškviesta kariuomenė, – pasakojo tuomet antrakursis buvęs Z.Tamakauskas. – Armijai vadovavo kažkoks generolas, prisimenu, pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai ragino: „Tovarišči studenty, nidielaitie glupastėj, eikite namo“ („Draugai studentai, nedarykite kvailysčių, eikite namo“.)

Milicininkai ir kariškiai mitinguotojus ėmė sklaidyti į mažas grupeles, kai kurie buvo suimti. Pareigūnai atskirdavo žmones, juos kišdavo į čia pat atvažiavusius sunkvežimius ir išveždavo.

„Ypatingų riaušių nebuvo, milicininkai nepanaudojo ir ginklų, tiesiog žmonės buvo išsklaidyti, keletas suimta. Masinių areštų iš karto nebuvo“, – pasakojo R.Kraujelis.

Aktyvesnius eitynių dalyvius milicininkai įkalino 15 parų, keliems jų iškeltos ir baudžiamosios bylos. Aštuoni žmonės buvo teisiami teisme, jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, daliai jų buvo inkriminuojama ir dar ankstesnė veikla prieš sovietinį režimą.

Praėjus porai dienų po Vėlinių pradėta ieškoti protesto eitynėse dalyvavusių studentų, vyko ilgiausios ir nuodugniausios jų apklausos. Jaunuolių elgesys buvo svarstomas universiteto tarybose, jo padaliniuose ir komjaunimo organizacijose. Istorikų žiniomis, su tardymais susidūrė apie 150 studentų, didžioji dalis buvo pašalinta iš universitetų.

Aktyviausi – lituanistai

Rašytoja Vanda Zaborskaitė savo prisiminimuose pasakojo, kaip demonstracijų dalyviai buvo svarstomi įvairiose Vilniaus universiteto organizacijose. Iš pradžių buvo siūloma pašalinti apie 130 studentų.

Po to kai kuriems jų vis dėlto buvo leista pasilikti ir tęsti mokslus, tačiau didžioji dalis – apie 100 jaunuolių – iš aukštosios mokyklos buvo pašalinta.

„Studentus užstojo Vilniaus universiteto rektorius Juozas Bulovas, todėl nebuvo masinio šalinimo, nors saugumas ir partinės organizacijos siūlė šalinti visus Vėlinių mitingo dalyvius. Po metų pats J.Bulovas buvo nušalintas nuo rektoriaus pareigų“, – pasakojo R.Kraujelis.

Iš universiteto išmestiems studentams ir vėliau nebuvo leista pabaigti pradėtų mokslų, kai kurie jų iš naujo stojo į kitas specialybes.

Bene aktyviausi buvo studentai lituanistai, tačiau baigti lituanistikos po Vėlinių eitynių jie neturėjo jokių šansų. Tuometis lituanistikos antrakursis Z.Tamakauskas taip pat buvo pašalintas iš universiteto: „Už 1956 m. Vėlinių eiseną buvau pašalintas net du kartus. O vėl į universitetą galėjau įstoti tik po 12 m. pertraukos ir studijuoti ne lituanistiką, o kitus dalykus.“

Atgarsiai pasiekė Vakarus

1956 m. Vėlinių įvykiai Lietuvoje sulaukė tarptautinio dėmesio – apie juos pranešė Vakarų spauda ir radijo stotys.

Anot R.Kraujelio, to akstinas buvo Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus kalba: „Buvo aišku, kad Lietuvos valdžia turi kažkaip reaguoti į Kaune ir Vilniuje įvykusius mitingus. Tuometiniame Komunistų partijos centro komiteto plenume gruodį A.Sniečkus savo kalboje užsiminė apie neramumus.

Jis sakė, kad įvykius inspiravo Vengrijoje vykusios kontrrevoliucijos, ir paragino stiprinti jaunimo ideologinį auklėjimą. Tai buvo išties nauja, nes niekada iki tol viešuose svarstymuose nebuvo užsimenama apie pasipriešinimą režimui. Savo ruožtu ši informacija pasiekė ir Vakarus bei šalių žiniasklaidą.“

Žinutę apie Vilniuje ir Kaune per Vėlines vykusias eitynes išspausdino ir „The New York Times“, tiesa, daug pavėlavęs – gruodžio 12-ąją.

Tai suprantama, turint galvoje, jog apie įvykius Lietuvoje sužinota tik per Centro komiteto plenumą gruodžio pradžioje.

Radijo stotis „Amerikos balsas“ vienoje savo laidų 1957 m. vasario 8 -ąją taip pat pasakojo apie praėjusio rudens įvykius Lietuvoje.

Radijo pranešime sakoma: „Mus pasiekė laiškas iš Lietuvos, kuriame rašoma, kad 1956 m. lapkričio 2-ąją vyko studentų mitingas. Laiško autorius rašo, jog „vėlai vakare susirinkęs jaunimas kolonomis ėjo prie Aušros vartų bendrai melstis. Iš čia buvo planuojama keliauti į Antakalnio kapines, tačiau prie Aušros vartų žmones pasitiko kariai ir milicininkai.“

Panašios Vėlinių eitynės prieš sovietų valdžią Vilniuje vyko ir po metų – 1957 m. lapkritį. Vėlesniais metais tokių masinių mitingų nebebuvo.