„Mūsų projektas neabejotinai padėjo benamiams pasijusti gerbtinais žmonėmis“, – įsitikinusi viena iš projekto iniciatorių Ieva Petkutė. Šio projekto Vilniuje ėmėsi viešoji įstaiga „Socialiniai meno projektai“ ir Mančesterio (Didžioji Britanija) metropolijos universitetas „Arts for Health“.

„Kaip sakė vienas mūsų projekto dalyvis, visos pasakos – iš gyvenimo. Todėl visuose benamių darbuose, kurie bus pristatyti Nacionalinėje galerijoje Vilniuje, atsispindės jų nūdiena arba tai, ką mums bendromis jėgomis pavyko prisiminti iš vaikystės ar jaunystės laikų“, – pasakoja „Socialinių meno projektų“ steigėja ir vadovė I. Petkutė.

Ji kartu su bendraminčiais benamių, kurie dalyvautų projekte, ieškojo Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ labdaros valgykloje „Betanija“ ir dienos centre. Čia kasdien galima sutikti benamių iš visų miesto nakvynės namų arba tų, kurie gyvena tiesiog gatvėse. Tačiau, kai prasidėjo projektas, informacija apie jį ėmė sklisti iš lūpų į lūpas. Taip pavyko suburti apie penkis šimtus benamių, bet prie parodos Nacionalinėje galerijoje parengimo prisidėjo daugiau nei 80 benamių – trisdešimt iš Lietuvos ir daugiau nei penkiasdešimt iš Mančesterio. Britai savo darbus kūrė Mančesteryje.

Buriant benamius projektui nebuvo paisoma, ar jie turi kokių nors meninių sugebėjimų, ar ne. Nebuvo jie skirstomi ir pagal patirtį ar žinias apie meną. Projekto organizatoriai gyvenimo užribyje atsidūrusius žmones tiesiog kvietė dalyvauti projekte. Po pokalbių, kelių ekskursijų į galerijas ir po miestą benamiai į kūrybines dirbtuves jau ateidavo patys ir neraginami, išgirdę savyje džiaugsmą kurti, sužinoti, pažinti.

– Kokius darbus kūrė jūsų suburti benamiai?

– Pirmiausia, mes drauge daug eksperimentavome su įvairiausiomis medžiagomis. Kiekvienam susitikimui sukurdavome vis kitą scenarijų – piešdavome, konstruodavome. Bet visa tai lydėdavo pokalbiai ne tik apie tai, ką darome, bet ir apie gyvenimą. O darbų tema drauge su britų benamiais buvo bendra – pasakos ir istorijos. Ir, kaip pastebėjo vienas projekto dalyvis, visos pasakos – iš gyvenimo ir kiekvienas iš mūsų gali tuoj pat sukurti pasaką iš savo sapnų, išgyvenimų, patirties ar prisiminti tas pasakas, kurias girdėjo, būdamas vaikas.

Pastebėjau, kad beveik visi mūsų projekto dalyviai – baikštūs žmonės, todėl pasakų tema mums visiems labai padėjo, nes leido atsipalaiduoti, užsimiršti.

– O kokias pasakas benamiai prisiminė iš vaikystės?  Ar gal jau gyvenimo išbandymai ištrynė tuos nekaltus vaikiškus prisiminimus?

– Kai vieną dieną paprašiau papasakoti pasaką „Batuotas katinas“, kiekvienas iš benamių ją pasakojo visiškai skirtingai, akcentuodamas absoliučiai kitus dalykus, nei įprastai žmonės pasakoja šią visiems gerai žinomą pasaką. Tam, be abejonės, turėjo įtakos projekto dalyvių gyvenimo patirtis, kuri juos stipriai atitolino nuo vaikystės. Kai kurie net neprisiminė Batuoto katino šeimininko vardo ir sugalvodavo visai kitą.

– Ar jūsų projekte dalyvavę benamiai – sunkiai gyvenimo aplinkybių sužaloti žmonės ar galbūt įvairių priklausomybių valdomi pastarųjų dešimtmečių pasiklydėliai?

– Pirmiausia, norėčiau pastebėti, kad nė vienas iš jų savo noru nepasirinko tokio gyvenimo būdo. Nors dažnas jau spėjęs užsiauginti storą odą, pokalbių metu supratau, jog beveik visi yra patyrę skaudžių sukrėtimų, kurių metu nesulaukė arba nežinojo, kur ieškoti pagalbos, todėl ir nusirito į gyvenimo dugną.

Vienas vyriškis, buvęs patyręs bitininkas, pateko į avariją ir iki šiol gali vaikščioti tik su ramentais. Negalėjimas užsiimti mylimu darbu jį nubloškė į gyvenimo užribį. Kito mūsų projekto dalyvio gyvenimas subyrėjo po to, kai jis, važiuodamas automobiliu, padarė avariją, o jos metu žuvo žmona ir sūnus.

Ne vienas mūsų projekto dalyvis turi ir psichikos sutrikimų, ir įvairių priklausomybių. Nelengva būtų atsakyti, ar jų benamystę lėmė šie dalykai, ar dėl benamystės atsirado ir priklausomybės, ir sveikatos sutrikimai.

– Tačiau greičiausiai dažnas jų benamiu negimė? Kur dabar buvę jų namai? Prarasti? Ar jie išvaryti?

– Dalis benamiais galėjo tapti dėl savo priklausomybių, kurias turėjo, ir gyvendami namuose, tačiau nenorėjo arba negalėjo su jomis susitvarkyti. Susidūriau ir su tokiais benamiais, kurie, būdami neįgalūs, mirus artimiesiems, tiesiog nebesugebėjo savimi pasirūpinti.

Kartą užsiėmimo metu vienos benamės paklausiau, kam ji norėtų parašyti laišką? Moteris daug kalbėjo apie įvairius pažįstamus, po to susimąstė ir prisipažino, kad neturi kam parašyti laiško. Vadinasi, socialinę atskirtį žmonės patiria dar ir dėl to, kad tiesiog neturi jokių artimųjų, o ne tik stogo virš galvos. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų paprasti dalykai, tačiau iš tikrųjų vienatvė gali įstumti į labai gilią depresiją ar gal net įstumti į visišką gyvenimo dugną.