Svaras: ką mūsų vaikai veikia gatvėse?

Artėja rugsėjis. Po vasaros atostogų iš pajūrio, stovyklų ir kaime gyvenančių senelių į miestą sugūžės vaikai ir paaugliai. Tikriausiai daugelis tėvų nerimauja, ką jie, pasibaigus pamokoms, veiks gatvėje? Grupės „G&G Sindikatas“ lyderis Gabrielius Liaudanskas-Svaras jau ne vienerius metus dalyvauja įvairiuose jaunimui skirtuose socialiniuose projektuose, organizuoja įvairias kūrybines dirbtuves. Jis ir pats paauglystėje daug laiko praleido gatvėje, važinėjo riedlente, motociklu, kūrė ir grojo muziką, piešė ant sienų grafičius. Todėl jis, ko gero, geriau nei profesionalus psichologas gali kalbėti apie jaunimo problemas, apie tai, kuo šis užsiima ir ko mokosi gatvėje.

-Ne pirmus metus dalyvaujate įvairiuose socialiniuose projektuose, kuriuose jaunimas skatinamas būti aktyvus. Svarai, koks Lietuvos jaunimas yra jūsų akimis?

- Dabar, kaip ir visais laikais, yra visokio jaunimo. Nebūna stebuklų. Tačiau tie jauni žmonės, kuriuos sutinku įvairiuose projektuose, yra smalsūs, aktyvūs, trokštantys žinių, ieškantys ir nieko nebijantys. Todėl su jais viskas gerai. Ir viskas bus gerai. Kartų konfliktai visada buvo ir dabar jie niekur nedingo. Senoji karta visada burnojo ant jaunimo ir dar burnos. Visi mes turime tam tikrų savų kompleksų: senoji karta – savų, jaunoji – savų. Juk visi tie konfliktai, nesutarimai – tai ne kas kita, kaip kompleksų išraiška. Senoji karta, greičiausiai, taip apgaili prabėgusią savo jaunystę (juokiasi).

- Kaip manote, ar Vilniaus jaunimas skiriasi nuo mažų miestelių, kaimo jaunimo?

- Aišku, kad skiriasi. Vilniaus jaunimas drąsesnis, atviresnis, galbūt daugiau sau leidžiantis, turi mažiau stereotipų ir vidinių baimių, mažiau galvoja, kaip aš atrodysiu, ką pasakysiu ar nepasakysiu, išdrįsiu ar neišdrįsiu. Miesto jaunimas tiesiog daug laisvesnis. Taip yra, tačiau viskas įveikiama. Dalyvauju socialiniuose projektuose, kurių tikslas – skatinti atsiverti mažesniuose miestuose gyvenančius jaunus žmones.

- Kokią įtaką mūsų jaunimui turi autoritetai?

- Šį klausimą reikia užduoti jiems, o ne man. Iš tiesų sunku vienareikšmiškai atsakyti. Tai yra labai individualu. Aišku, kiekvienas žmogus, ypač jaunas, turi tam tikrus autoritetus, tačiau jie keičiasi. Jeigu kažkoks žmogus įdomus ir svarbus šiandien, nereiškia, kad taip bus ir po metų. Po metų gali būti visai kiti interesai, kiti asmenys. Dabar žmonės, ypač jaunimas, gauna labai daug informacijos iš interneto, kasmet vis plačiau mato pasaulį, todėl natūralu, kad kinta jų autoritetai ir pomėgiai. Tai – normalu. Labai svarbu, kad būtų tie autoritetai, kad būtų su kuo pasikalbėti, pasitarti. Ir visai nesvarbu, ar tai žinomi visuomenės veikėjai, ar tiesiog artimi giminaičiai. Svarbiausia, kad žmonės bendrautų, kalbėtų, neliktų vieni su savo problemomis. O su kuo jaunuolis kalbėsis, ar su viešu asmeniu, ar artimu žmogumi, – jokio skirtumo. Tiesą sakant, būtų dar geriau, kad ir toks, ir toks asmuo. Tada tikrai jaunas žmogus neliks vienas, bus išklausytas.

- Jauniems žmonėms, ypač paaugliams vaikinams, labai svarbu turėti hobį, išlieti energiją. Ar tam Lietuvoje yra tinkamų sąlygų? Ar pakanka visuomenės palaikymo ir pakantumo?

- Sunku viską vertinti visos Lietuvos mastu. Bet jaunimas ir pats gali susikurti sau sąlygas, prisigalvoti veiklos, kuri jam būtų įdomi ir priimtina. Dažnai jaunuoliai taip ir daro. Tačiau tai yra labai individualu. Viskas priklauso nuo vidinės žmogaus būsenos. Jei jis norės kažką veikti – ras ką daryti. O jei nebus, kur tai daryti, pats sukurs tą erdvę ir dar suburs bendraminčių grupę. Jeigu žmogus nieko nenori, tuomet tai jau yra kitas klausimas. Per jėgą dar niekas nieko gera nenuveikė.

- Svarai, kaip manote, kas jaunimui galėtų padėti atrasti savo pomėgius, nukreipti energiją tinkama linkme?

Bendravimas. Mums visiems reikia tiesiog daugiau kalbėtis, daugiau bendrauti. Suaugusieji turėtų daugiau šnekėtis su vaikais, o vaikai – su tėvais. Visa visuomenė turėtų daugiau bendrauti, nes tik šnekantis gimsta idėjos, sprendimai. Mes visi mokame gražiai kabėti, išsikalbėti, bet nemokame kalbėtis ir bendrauti.

- Ar verslininkai, tarkime, remdami įvairius, specialiai jaunimui skirtus renginius, padeda jiems atrasti save ir savo pomėgius?

- Visi gali prisidėti: vieni – savo darbais, kiti – organizavimu. Aišku, bet kokiam renginiui visuomet reikalingi ir pinigai. Todėl smagu, kad atsiranda verslininkų, kurie sutinka remti jaunimo ar šiaip socialaus aktyvumo renginius. Tai fantastiška ir labai sveikintina! Mes visada labai laukiame tokios pagalbos, nes be socialiai atsakingų verslininkų tiesiog nebūtų tokių renginių.
Rugpjūčio 31 d. „Ogmios mieste“ vyks specialiai jaunimui ir ekstremalaus sporto mėgėjams skirtas renginys „Atgal miestą“. Kuo šis renginys turėtų būti patrauklus jaunimui?
Nesu šio renginio organizatorius, todėl visos programos nežinau. Tačiau žinau, kad ten tikrai bus visko ir labai daug. Ekstremalaus sporto (riedlentininkų ir BMX dviratininkų) varžybos, koncertai, grafičiai. Jaunimui tai tikrai turėtų labai patikti. Manau, visi atėjusieji į renginį „Atgal į miestą“ šauniai praleis laiką. Be to, tai puiki proga pradėti pratintis prie minties, kad vasara jau eina į pabaigą ir metas susikurti naujas, jaukias vietas mieste.

- Yra žmonių, kurie gana skeptiškai žiūri į ekstremalaus gatvės sporto aistruolius. Ar iš tiesų riedlentės ir BMX dviračiai paaugliams yra saugi veikla?

- Kodėl kažkas turi aiškinti, kuo jaunimui užsiimti? Jaunimas užsiima ta veikla, kuri jam įdomi. Tai visai normalu. Kiekvienas žmogus ant pečių turi galvą ir turi ja naudotis. O jeigu nesinaudoja, gali turėti bėdos. Be to, gyvenime yra daug nesaugių dalykų. Juk greitai važiuoti automobiliu taip pat labai pavojinga; net lėtai važiuoti juo pavojinga. Vadinasi, reikia pasirinkti saugų greitį. Važiuoti motociklu irgi nesaugu. Sunku pasverti, kas saugu, o kas ne. Čia sportas! O traumos bet kokiame sporte neišvengiamos. Visada geriausia, kad jos būtų lengvos. O kad traumos būtų nedidelės, reikia saugotis, įvertinti savo galimybes. Aišku, jaunimui visuomet tas vėjavaikiškumas, nesisaugojimas atrodo kietai. Na, o jei kažkas nudegs ar nukentės – tai irgi gyvenimo dalis. Nuo to niekas neapsaugotas. Vieni patirs traumą, kiti ne. Tačiau ekstremalus gatvės sportas yra įdomus, smagus. Tai – jaunimo terpė, kurioje jaunas žmogus gauna daug gyvenimo pamokų, susijusių su saugumu, atsakomybe, taip pat mokosi bendrauti, pozicionuoti save visuomenėje. Todėl galime galvoti, svajoti, drausti, bet niekas nepasikeis. Taip buvo ir bus per amžius.

- Kaip jūs prisidėsite prie šio renginio?

- Mes su kolegomis iš „Street art“ papuošime kelias „Ogmios miesto“ sienas. „Street art“ labai panašu į grafičius, tačiau mes piešiame trafaretais.

- Daugeliui tėvų labai neramu, ką jų vaikai veikia gatvėse. Kaip manote, ką jie veikia?

- Gatvėse yra visko. Vieni užsiima ekstremaliu sportu, treniruojasi, o yra ir tokių, kurie vagia dviračius. Niekada neromantizuoju gatvės. Niekada nesakiau, kad gatvė – kažkoks gėlynas. Ten yra visko: visokių vaikų, visokių gyvenimų, visokių likimų. Jei žmogus išmoksta kažko blogo, to išmoksta gatvėse, bet dažniausiai visų neigiamų dalykų pirmiausia jis atsineša iš šeimos.