Šv. Kotrynos bažnyčios sienas užliejo S. Petreikio muzikos ramybė

  • Teksto dydis:

Kai nurimsta audros, laikas namo. Tokia mintis galėtų tapti lapkričio 17-osios vakaro leitmotyvu, kuomet klausantis Sauliaus Petreikio muzikos užliejo ramybė – tarsi grįžus namo pasinertum į ilgą lauktą jaukumą. Šv. Kotrynos bažnyčioje skambėjo nuoširdžios, lietuviško ir keltiško folkloro persmelktos melodijos, atliekamos ne tik S. Petreikio, bet ir jo brolio Donato, skambinusio gitara, nuostabaus smuikininko Vytauto Mikeliūno, prie būgnų sėdėjusio Vyčio Vainilaičio, bosine gitara grojusio Domo Žostauto ir klavišininko Liutauro Janušaičio. 

Beje, „Laikas namo“ – tai ir vienos iš tąkart atliktų kompozicijų pavadinimas, kurios autorius – Donatas Petreikis. Regis, kadaise scenoje šėlusių vyrukų audros jau nurimo, ir jie rado savo namus, nes naujausio albumo „Jūrėse“ muzika, kurios didžioji dalis ir skambėjo šiame koncerte, alsuoja ramybe ir jaukumu.

Net ir pats S. Petreikis yra užsiminęs, jog pastaruoju metu savo kūryboje koncentruojasi į namų ir pasaulio temą. „Savo klausytojams noriu garsais pasakoti įvairias, man pačiam svarbias istorijas: apie savo namus, apie marių supamą Žemaitiją, apie namuose įmanomą patirti ryšio stiprumą, apie begalinę laisvę ir pasaulį, kokį jį matau savo akimis“ – sakė jis.

S. Petreikis Lietuvos world music gerbėjams yra pažįstamas jau seniai, tad akivaizdu, jog turi ir ištikimą savo gerbėjų ratą. Nuosekliai sekantys jo muziką neabejotinai atpažįsta išskirtinius šio muzikanto bruožus, kurių vienas – gausiai naudojami tradiciniai lietuviški, klasikiniai ir egzotiški pučiamieji instrumentai, o širdį visuomet virpina graudūs jo duduko garsai. Tad šį kartą dažnam tikriausiai pro ausis nepraslydo gerokai sumažintas pučiamųjų instrumentų asortimentas – beje, toks sprendimas tikrai išėjo į gera, nes visas koncertas įgavo nuoseklumo, o ir tam tikros ramybės atspalvį.

Dudukas visgi užmirštas nebuvo, o ypatingai jautriai suskambo gerbėjams jau pažįstama kompozicija „Mamai“, buvusi viena iš vos keleto, kuriose skambėjo vokalas - ir šis buvo betekstis, labiau traktuojamas kaip instrumentas, įsiliejantis į bendrą faktūrą.

Stebint brolių kūrybinį tandemą, įdomu sekti ir jų kūrybos raidą – kadaise pradėję nuo paprastučių, tačiau labai nuoširdžių kompozicijų ir besivadinę „Saulės broliais“, broliai Petreikiai neatsisako paprastumo idėjos, o ir lieka ištikimi lietuviško ir keltiško folkloro ir gamtos motyvų inspiracijomis, tačiau akivaizdžiai keičiasi kompozicijų aranžuotės, kurios kaskart tampa vis turtingesnės, spalvingesnės, kompozicijoms suteikdamos vientisumo pojūtį: ausį glosto stebuklingai organiškai supintas muzikinis audinys.

O ir pačios kompozicijos tampa vis brandesnės, tačiau išlieka tokios pat jautrios. Labai džiugina ir tai, kad Danijoje senokai gyvenantis daugelio kompozicijų ir aranžuočių autorius D. Petreikis savo kūryboje nepamiršta panaudoti ir lietuviško folkloro motyvų, kurie įgauna vis unikalesnį ir įdomesnį skambesį – visos „Jūrėse“ skambėjusios kompozicijos vienaip ar kitaip atsispiria nuo lietuviškumo sampratos, tačiau tiesiogiai folklorą cituoja vis mažiau ir mažiau.

Jūrės dažniausiai liūliuoja ramiai. Ramybe alsavo ir S. Petreikis bei visi kiti, kurie tąvakar buvo „Jūrėse“. Nereikėjo jokių specialiųjų efektų, juokelių ar intriguojančių užkulisinių istorijų – liko tik muzika: jauki, rami, užburianti ir artima.

O nespėję pasimėgauti šia muzika Šv. Kotrynos bažnyčioje, „Jūrėse“ galės dar kartą išgirsti lapkričio 21-ąją Kaune, Kauno kultūros centre, kur į koncertą vėl kvies Saulius, Donatas Petreikiai ir Vytautas Mikeliūnas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių